Kaip nubrėžti ribas?
Kai tik mintys pakrypsta apie saviugdos subalansavimą, susiduriu su keliomis problemomis, kurias čia aptarsiu. Jų yra ir daugiau, bet apie kitas kitą kart.
Pirmoji - tai informacijos perteklius. Jos gerokai daugiau nei įmanoma įsisavinti, o tobulėti reikia nuolat, atnaujinti, plėsti ir gilinti žinias. Saviugda reikalinga visur, kad ir ką beveiktume. Paimsiu kaip pavyzdį savo profesinę sritį, programinės įrangos kūrimą. Jeigu prieš 10 metų dar buvo įmanoma daugiau ar mažiau peržvelgti viską, sekti kas susieta su konkrečiu objektu, tai dabar neįmanoma, knygos kepamos konvejeriu, o blogai, forumai, konferencijos ir grupės kasdien pasipildo daugiau įrašu, nei užtektų laiko per parą juos peržiūrėti. Ši problema dalinai sprendžiama atsirenkant tik kokybišką informaciją, bet akivaizdu, kad net ir tokios per daug, vadinasi reikia dar griežtesnių apribojimų.
Antroji problema - kyla profesiniai reikalavimai. Vis labiau norima, kad kompetencija būtų kuo platesnė ir ne šiaip bendro pobūdžio, bet gili. Esmė paprasta, jeigu yra grupinė veikla, ji turi daug vaidmenų. Tuomet geriau samdyti mažiau žmonių, bet pajėgių veikti keliuose skirtinguose vaidmenyse. Ko gero dabar jau tik labai retais atvejais vienas žmogus dirba viename vaidmenyje, nors pagal darbo sutartį – vaidmuo visada vienas. Kodėl? Pavyzdžiui žinau, kad tokia situacija jau senai yra akademinėje veikloje, kur dėstytojai dirba labai įvairaus pobūdžio darbus: dėsto, rašo straipsnius ir metodinę medžiagą, prižiūri laboratorijas, atlieka mokslinius tyrimus, dalyvauja akademinėje veikloje t.t. Ir taip daug kur. Kaip gi visur suspėti? Bent man akivaizdu, kad žmogus visko mokėti negali. Neesu prieš pastangas, visad linkęs labai stengtis, bėda atsiranda tada, kai tam nesimato protingų ribų.
Trečioji problema dar gilesnė. Kalbėjome apie profesiją ir tuo gyvenimas nesibaigia ir manau, kad neturėtų. Yra kitų ne ką mažesnių žmogiškų pareigų– šeima, sveikata ir t.t. Visa tai tiesiog būtina subalansuoti. Kiek stebiu vyresnius, pastebiu, kad jie bando viską subalansuoti ir tai daro sveikomis priemonėmis. Pavyzdžiui jie labai nuoširdžiai dirba, kai dirba, ir labai nuoširdžiai nedirba, kai nedirba.
Mano asmeninė problema, kad turiu labai plataus spektro profesinių patirčių, dirbau viskuo: analitiku, architektu, programuotoju, testuotoju ir t.t. Naudojau dešimtis įvairiausių įrankių ir technologijų. Ir jeigu žiūrėti koks yra rezultatas – mano patirtys plačios, tačiau žinios visose technologijos ar srityse negilios. Tiek įvairių patirčių sukaupus, jau dažnai iš anksto tiesiog žinau kur iškils problemos, kam reikės daug pastangų derinti, kur bus prastovų, kitų problemų, kokios sąsajos egzistuoja tarp etapų ir dar daug visko. Pramokau įžvelgti busimas rizikas. Ir visas tas pojūtis yra gerokai ankščiau nei problemos pradeda lysti. Keistas tas jausmas, kai nuojautos ir mintys pasitvirtina.
Pasirodo šią problemą sprendžia daug žmonių, nors dažniau priešingai – tie žmonės yra geri vienos srities specialistai, tačiau jaučia spaudimą apsimokyti plačiau.
Gal pradėsiu nuo sąvokų.
Iš paveikslėlio matome du kraštutinumus arba tiesiog priešybes:
- Specialistas – turintis labai gilias, koncentruotas vienos srities žinias, labai mažai nutuokiantis apie kitas ir nelabai suprantantis ryšių su jomis;
- Generalistas (kaip lietuviškai?) – turintis plataus spektro žinias, suprantantis sąryšius tarp jų, tačiau visose srityje žinios negilios, netgi paviršutiniškos ar tik pagrindai;
Sprendimas teoriškai atrodo visai paprastai – tapti „generalizing specialist“ t.y. viename ar keliuose kontekstuose būti specialistu – išmanyti labai gerai, o kitose generalistu, turėti supratimą ir suprasti sąryšius, kad esant reikalui galima būtų atlikti užduotis ir tose srityse. Tai bandymas optimizuoti kraštutinumus sujungiant į vieną visumą. Man tai visai patinka, nes mėgstu, kai kraštutinumai apjungiami ir taip subalansuojami, neatsisakant nei vieno iš jų. Be to, tai atitinka pastangų dėsnį, apie kurį jau rašiau – gerai įsigilinus į vieną ar kelias sritis, tampant jų specialistų – žymiai pagerės gretimų sričių supratimas. Ir galiausiai, tai nėra nieko revoliuciško, tiesiog nubrėžiamos ribos ir nustatomi prioritetai.
Galvojau kokia gali būti mano specializacija ir kol kas apsistosiu ties trimis. Galbūt per daug, galbūt užtektų vienos, galbūt dar jas keisiu, bet man jos atrodo labai svarbūs:
Problemų sprendimas su Zend Framework. Kadangi dirbau ir su PHP ir su ASP.NET, .NET, turiu apsispręsti kurią kryptį rinktis. Jie saviti ir žavūs, tačiau kol kas apsistoju ties PHP. Galbūt vėliau persigalvosiu, matysim. PHP jau subrendo, dabar bus tik šlifavimai ir niekas iš esmės nesikeis. Šiuo metu ir ateityje lems karkasas. Man atrodo, kad didžiausia perspektyva yra ZF, nes jį daro tie, kurie suinteresuoti, kad PHP būtų naudojama, o turėdami konkurentų jie priversti pasitempti. To rezultate puiki dokumentacija, yra knygų ir daugybė kitokios informacijos. ZF pats savaime neįdomus, tačiau jei žiūrėti iš perspektyvos - kaip išspręsti vieną ar kitą problemą – darosi įdomu. Be to, jį galima naudoti kaip trečios šalies biblioteką beveik bet kokiame kitame projekte, todėl esant reikalui galėčiau jį naudoti ir nesvarbu, kad projektas bus darytas su kažkuo kitu, nebent ten PHP4. Ši specializacija labai glaudžiai siejasi su PHP5+, test unitais, duomenų bazėmis ir t.t. Vadinasi pastangos užkabins ir jas.
Rašyti gerai. Tai gili mintis, nors nežinau ar tai galima vadinti specializacija. Norint parašyti kokybišką kodą reikia tikrai daug patirties, žinių, įgūdžių, įpročių. Seniau man didelis džiaugsmas būdavo, kai parašydavau ir veikdavo, tačiau kuo toliau tuo mažiau tai teikia džiaugsmo, jeigu netenkina kodo kokybė. Kitaip tariant norisi subalansuoti tai ką darau su tuo kaip tą darau. Čia gali padėti „design patterns“, kokybiško kodo nagrinėjimas, susipažinimas su „best practices“, vardinimo bei komentavimo taisyklės ir t.t. Tikrai yra ką veikti.
Padedantys įrankiai. Įvaizduokite, kad ketinate ruošti pietus šeimai, tačiau kai kurių įrankių trūksta, kai kurių dar nemokate naudoti – jie guli neišpakuoti dėžėse, o kiti neparengti darbui –kriauklėje. Tai būtų didelis vargas, nors ir būtumėt maisto ruošimo guru. Taip ir mano profesijoje, įrankius padedančius spręsti įvairias pasikartojančias problemas reikia laikyti geroje parengtyje, ieškoti efektyvesnių, stengtis panaudoti turimus optimaliau, įsigilinti į jų galimybes: tai derinimo priemonės, redaktorius, įskiepiai, serverio apkrovimo stebėjimas, sinchronizavimo priemonės, paieškos užklausų įgūdžiai, naudingi informacijos šaltiniai, elektroninių knygų biblioteka ir t.t.
Šios specializacijos eksperimentinės. Vėliau parašysiu kaip sekasi jas įgyti.
Informacijos šaltiniai: