Pastangų raibuliai
Šį keistą efektą pastebėjau dar dešimtoje klasėje. Tuo metu įstojau į gimnaziją, pažymiai krito, o kartu ir entuziazmas.
Per pirmuosius kelis mėnesius naujoje mokykloje mokėmės Turbo Pascal kalbos. Labai paviršutiniškai. Ši kalba man buvo visiškai nauja, iki tol programuoti neteko. Turėjau ne tik suprasti apie ką kalba, bet ir pasivyti kitus. Besimokant mano galvoje kažkas įvyko, pradėjau suprasti. Ir man tai labai patiko. Laisvalaikiu ėmiausi kurti, aiškintis ir mokytis šios kalbos. Darydavau susigalvotas užduotėles ir tuo mėgaudavausi. Jei trumpiau – atradau aistrą. Ši aistra buvo tiek nuoširdi, kad daugiau sunkumų informatikoje neturėjau.
Kai tik naujas pomėgis tapo kasdieniniu, visi sunkumai su kitais dalykais baigėsi. Pažymiai visose srityse pakilo, o mokytis pasidarė gerokai lengviau. Tai palietė net tokias gyvenimo sritis, su kuriomis ryšį apčiuopti vos vos pavyksta. Kodėl taip nutiko? Juk logiška būtų, kad didelis susitelkimas vienoje srityje reiškia, kad mažiau dėmesio lieka kitoms. Lyg ir turėtų būti priešingai.
Įstojus į universitetą pirmasis kursas buvo labai sunkus. Antrą mėnesį nuo studijų pradžios nusprendžiau sportuoti aikido ir dariau tą labai nuoširdžiai. Įeidamas į salę palikdavau visus rūpesčius už durų ir visą save atiduodavau treniruotėms. Keista, bet efektas ir vėl suveikė. Mokslai tapo lengvesni, pažymiai pakilo. Nors kasdien treniruotėms ir kelionei iki jų bei atgal skirdavau apie dvi-trys valandas, kurias galėjau skirti mokslams.
Labai panašūs dalykai vyksta su vertybėmis. Jeigu daug dėmesio skiriu vienai kažkokiame konkrečiame kontekste, ankščiau ar vėliau pastebiu, kad ji pasklido po visas gyvenimo sritis, o jai artimos sustiprėjo. Pavyzdžiui skiriant atidų dėmesį tvarkai, didėja aiškumas, paprastumas, ramybė, tikrumas ir t.t. O pati tvarka pasklinda net ir galvoje, jausmuose, paliečia veiksmus. Šitas efektas veikia ir ydoms. Pavyzdžiui, jei tik pradedu nesistengti vienoje srityje, labai greitai pastebiu, kad jau ir dėl nieko stengtis nebesinori. Todėl esu nusprendęs, kad ir kas nutiktų, svarbiausia daryti tris dalykus: stengtis, stengtis ir stengtis.
Tai dėsnis. Jei sutelkiame savo pastangas ties konkrečiu objektu, konkrečiame kontekste, pastangų kokybė nuraibuliuoja per visas gyvenimo sritis, pirmiausia paliečiant artimiausias, labiausiai susietas. Tai vyksta palaipsniui, bet aišku viena, kuo labiau sutelktos pastangos ir kuo daugiau jėgų į jas įdėta, tuo raibuliai didesni. O raibuliavimas liaujasi tada, kuomet išnyksta pastangos. Raibuliai šiek tiek uždelsti, todėl pradėjus dėti pastangas, raibuliai pasijaučia ne iškart, tačiau ne iš kart išnyksta pastangoms nutrūkus.
Šis dėsnis gali veikti ir labai griaunančiai, ydos lygiai taip pat greitai sklinda kaip ir vertybės, jeigu dėsime į tai pastangas. Pavyzdžiui leidžiate sau „nekaltą“ melą? Labai greitai meluoti taps normalu ne tik kitiems, bet ir sau. Kas bus toliau? Net ir galvoti apie tai nesinori, nes aišku ir taip, painiavos ir sunkumų daugės, o geri dalykai trauksis. Tai kaip mes pasitelkiame šį dėsnį kasdienybėje, yra mūsų pačių pasirinkimas ir atsakomybė.
Būtent todėl aš buvau, esu ir būsiu už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų bent vieną tikrai nuoširdžią aistrą. Palaikau visus, kurie ją turi. Ir ne tiek svarbu kas tai, svarbu kad ten telkiasi žmogaus nuoširdžiausios pastangos. Nuoširdi aistra ne tik suteikia laimės, bet ir patempia kitas sritis. Tokie žmonės įkvepia, nes patys yra didžiuliai savo aistros entuziastai.
Dabar jau esu tikras, kad aistros, kuriai skiriama daug dėmesio turėjimas yra visuminės ilgalaikės laimės dedamoji.