Vieną vakarą šmirinėjau po internetą ir netikėtai radau kai ką labai įdomaus, visiškai kitokį požiūrį į kalbas nei sutikdavau ankščiau. Mokykloje ir universitete kalbas moko tokiu būdu, kad daugelis atsiradus bent mažiausiai galimybei šį užsiėmimą meta. Ir labai gerai daro, nes iš tikro tie būdai švaisto laiką ir nervus. Iš savo patirties galiu patvirtinti, pavyzdžiui rusų kalbą išmokau žiūrėdamas filmus, maloniai ir nejučiomis, niekada rusų nesimokiau specialiai, žodyno neesu vartęs ir nei vieno rusakalbio nepažinojau. O štai anglų kalbą mokykloje mokiausi kažkur penkis metus, universitete du, daug metų intensyviai skaitau angliškus techninius tekstus, o suprasti kalbos ir kalbėti tiek pat gerai kaip rusų nepajėgiu niekaip. Prasti ne mokiniai ir ne kalbos sunkumas, tiesiog blogi metodai.

O štai čia visiškai kita mokymosi filosofija ir metodai:

• A.J. Hoge 7 taisyklės;
• Dr. J. Marvin Brown Automatic Language Growth;
• Steve Kaufman 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7.

Tikriausiai neverta atkartoti tų minčių, gal tik vieną kitą mintį parašysiu. Esmė labai paprasta. Protas natūralus instrumentas mokytis kalbų ir jis tą daro puikiai. Kalbos neįmanoma išmokti analitiniu būdu, kalant gramatiką, pavienius žodžius ar net frazes, o vertimas vienos kalbos į kitą iš viso paralyžiuoja. Taip yra ir nieko čia nepadarysi. Gal tik gaila vaikų ir studentų, kurie ir toliau kankinami ir ko gero dar ilgai tai nesikeis.

Na, ėmiau ir pamėginau tą naują požiūrį į kalbas, o gal ir tikrai pagaliau išmoksiu anglų kalbos taip gerai, kaip norėčiau. Iki šiol pastoviai būdavo minčių ir noro skirti tam daugiau dėmesio, bet intuityviai jaučiau, kad seni būdai laiko švaistymas ir vis nesiimdavau.

Užsiregistravau LingQ sistemoje ir parsisiunčiau „Ken Robinson – Do schools kill creativity?“ pamoką. Labai linksmas ir gilus įrašas. Įsirašęs į mobilų su ausinėmis klausiau šį įrašą visad, kada tik galėjau. Koks 10 val. per savaitę, ir taip dvi savaites. Kas įdomiausia, kad kas kartą klausydamas suprasdavau ką nors naujo kol viskas ką kalba tapo aišku. Taigi, gilus mokymasis tikrai veikia, protui reikia to paties turinio pastovaus pakartojimo, tuomet žinios nusėda giliai ir išlieka ilgam. Didelė klaida skubėti ir imti naują medžiagą kol dar gerai neįsisavinta prieš tai buvusi. Tiesa, toks pastovus kartojimas tos pačios medžiagos gana monotoniškas ir kartais pabosta, tačiau čia visas kabliukas yra pasirinkti tokią medžiagą, kurią klausytume net jei tai būtų lietuvių kalba, t.y. labai labai įdomi. Du privalumai, mokomės kalbos ir sužinome ką nors naudingo. Kai kurie klauso po kelis šimtus kartų to paties ir išmoksta puikiai, visam gyvenimui.

Toliau bandausi A.J. Hugo Effortless English. Jo įrašai humoro deja neturi, net ir per daug to psichologinio pozityvizmo/motyvavimo, ar kaip čia tai pavadinti. Bet vertingiausia dalis yra mini istorijos, kuriose panaudoti visokie laikų variantai ir kitokios gramatikos subtilybės, kitaip tariant gramatika išmokstama jos nesimokant, tiesiog klausant ir klausant vis tą patį per tą patį, kol galų gale protas pripranta prie būtent tokių sakinių, kad jie yra tokie ir iš tikro nelabai svarbu kodėl būtent tokie.

Kalbų mokymosi pagrindas iš tikro yra nuolatinis klausymasis natūralios kalbos, ir labai didelis mitas, kad kalbą galima išmokti daug skaitant. Neišmoksim taip. Pirmiausia reikia labai daug klausytis, bent 80 procentų laiko skirto kalbai, taip kuriamas kalbos supratimas. Ir tik tada, kai ji jau gerai suprantama, spontaniškai žmogus pradeda kalbėti. Galiausiai, kai gerai suprantama šnekamoji kalba, jau gali kalbėti, tik tada verta imtis skaityti ir rašyti. Būtent taip mokosi vaikai, ir labai retas neišmoksta gimtosios kalbos. Tai įrodo, kad kalbų gali išmokti visi, tiesiog reikia tą daryti truputi kitaip.

Kartais mes norim per didelio tobulumo, kalbose tobulu būti neįmanoma, tobulėjimas nesibaigia niekada. Nustebtumėt, kiek kalbininkai dar sugeba pataisyti lietuvių kalbą, jei tarkim rašot knygą, nors esat lietuvis. O rašomas tekstas paprastai dar būna taisomas ir taisomas, kad geriau skambėtų, kad geriau atskleistų esmę ir būtų suprantamesnis. Gal ir yra tokių, kurie išsyk sugeba parašyti galutinį teksto variantą, bet dar tokio nesutikau.

Ką gi, kol kas bandau mokytis anglų kalbos, žiūrėsiu kaip seksis. Dar bandau išmokti skaityti rusiškai. O vėliau žiūrėsiu, galbūt vokiečių išmoksiu, o gal kokią kitą kalbą pasirinktinai.

Panašu, kad radau naują hobi. Daug klausantis kitos kalbos protas tampa pastabesnis, supratingesnis, lankstesnis. O tas man labai patinka.

p.s. su atėjusiu pavasariu

Keista, per paskutinį pusmetį iš lietuviškos blogosferos dingo didžioji dalis prenumeruojamų blogų. Galiu tik spėlioti kodėl taip yra, bet ko gero tai viena iš sričių kuri visgi buvo paliesta bendro fono. Nemažos dalies pažįstamų nuotaikos irgi keistos, tarsi viskas gerai, bet kažko jaučiasi lyg ne savo rogėse sėdėtų, o kas būtent ne taip ir nesusigaudo. Pas mane patį per paskutinius metus beveik viskas pasikeitė, ir darbas, jo pobūdis, miestas, žmonės, tikslai, net pasas ir dar daug visko. Ir visiškai neaišku kas ir kaip bus toliau. Bet gal ir gerai, galbūt viskas susistiguos kaip geriau.

Išbandęs bloginimą, matau, kad tai geras būdas tobulintis ir išbandyti save.  Gal tik gaila, kad pernelyg įpareigojantis jei rašomas neanonimiškai. Nauji sutikti žmonės (keli prisipažino) būtinai susiranda ir tai tampa įvaizdžio formavimo vieta, o ne pasidalinimas patirtimis. Tikriausiai tai viena didžiausių priežasčių, dėl kurios blogas pastaruosius kelis mėnesius pritilo. Tos temos, kuriomis rašiau ar norėjosi rašyti pernelyg asmeniškos, manau kai kur net gali būti priimamos kaip pamokslavimas ar moralizavimas. To irgi nesiekiu, juolab, kad dar kelis sykus įsitikinau, kad tokie rašiniai apčiuopiamos naudos visgi neduoda.

Taigi, bloginimą išbandžiau. Dabar būtų sekantis žingsnis. Arba blogas bus uždarytas arba paversiu jį techniniu ir specializuotu/nišiniu. Tokiu atveju būtų rašoma kas nors iš mokslo srities kuria užsiimsiu arba apie programavimą. Jokių asmeninių įrašų apie gyvenimą neliktų.

„Turbo Pascal 7.0 trumpai. Žinynas“ knyga išleista 2001 metais. Apimtis 96 puslapiai.

Knyga yra rekomenduojama Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos.

Recenzavo dr. Jonas Blonskis, dr. Valentina Dagienė, mok. metodininkas Arvydas Verseckas.

Manau, kad vertingiausia knygos dalis yra įvairių standartinių modulių paprogramių, kintamųjų ir tipų aprašai. Dėka J.Blonskio, knygoje yra sąrašas įvairių klaidų paaiškinimų. Besimokant tokie paaiškinimai labai praverčia. Į knygą įdėjau ir tokias temas, kurios man savarankiškai besimokant atrodė įdomios, tačiau mokyklos kursui nepriklausė.

Jeigu domina, su manimi susisiekti galima per Skype: saulsink. Tiesa, atsiimti reiktų Kaune arba galime tartis dėl persiuntimo paštu.

Vienu metu laikėme kuosas. Iškrito iš lizdo, tai priglaudėm. Labai įdomūs sutvėrimai. Vasarą įlipdavo į kriauklę ir bandydavo maudytis, tai pripildavome jai taziką vandens. O kiek jai džiaugsmo būdavo, įlipa, plasnoja sparnais, taškosi ir karksi. Pamenu rinkdavau tokius vabalus, kuriuos vadindavome gaisrininkais, nes jie buvo juodai oranžiniai. O po to šerdavau su pincetu. Paukščiai labai smagiai prašo lesti. Pati kuosa būdavo labai išdykus, jeigu tik palikdavo kas degtukų dėžutę, kuosa viena koja ją priremdavo, snapu atidarydavo ir visus degtukus iš dėžutės išmėtydavo aplinkui. Po to ramu, bet jeigu tik bandai degtukus sudėti atgal, ji vėl prisistato ir išmėto. Sutemus įsitaiso ant vienos kojos, snapą įkišą už nugaros į sparnus ir snaudžia. Viena iš kuosų buvo tiek pripratus, kad iškrisdavo paskraidyti ir grįždavo. Ją kartą buvom nusivežę bulvių kasti, tupi sau vidurį lauko ant kastuvo. Ir atmintį turėjo, atpažindavo kai ją kviečia, džiaugdavosi kai kas nors grįždavo namo.

Vaikystėj pamatęs akvariumą pas draugą, labai užsinorėjau ir pats laikyti. Juk taip įdomu, galima prižiūrėti, neršti žuvis, eiti gaudyti gyvo maisto po balas ir tvenkinius. Žuvys įdomus gyvūnai, jeigu gerai įsižiūrėti, jos turi netgi nuotaiką, dūksta ir yra be galo išradingos. Akvariume turėjau molinezijų, vieną patelę ir patinėlį. Be abejo patinėliui ji labai patiko ir jis ją vaikydavosi. O ji sugalvojo plaukti per aeratoriaus pučiamus oro burbulus, kadangi ji stambesnė, tiesiai ir praplaukia. O patinėlis įplaukęs į tą srautą būdavo pakeliamas iki vandens paviršiaus ir taip patelė išlošdavo laiko atsipūsti nuo vaikymosi. Įdomu, kad žuvims duodant per daug maisto, jos su juo pradeda žaisti. Paragauja, išspjauna. Stebint akvariumą kas kart galima pamatyti vis naujų unikalių žuvų gyvenimo istorijų.

Katinai, kai vėsu arba šalta, renkasi šiltas vietas, todėl vasaros metu jie geriau drybsos ten kur grynas oras ar vėsu, o žiemą rinksis šiltas. Kadangi akvariumas buvo su dangčiu, o dangtyje dvi lempos, pats dangtis įšildavo. Kurgi nebus smagu ant tokio dangčio nusnūsti. Kraustydamasis akvariumą pardaviau ir tada pamačiau tai ko iki tol dar nebuvau matęs. Murka (katė) mėgdavo atbėgti, užšokti ant fotelio, o nuo jo ant akvariumo. Ir koks man netikėtumas buvo, kai ji atbėga, užšoka ant fotelio ir jau norėtų šokti ant akvariumo, bet akvariumo nėra… Ji pasimeta, pradeda uostinėti sau po kojomis ir nueina. Jei tai būtų tik vienas kartas, tai dar būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau tokia scena kartojosi dvi ar tris dienas, bent keletą kartų per dieną… Akivaizdu, kad gyvūnai irgi turi įpročius, kaip ir žmonės, kurie yra tiek gerai nušlifuoti, kad daromi be sąmoningų pastangų.

Kai kurie katinai ypač smalsūs ir landūs. Jeigu tik ką nors šlaminu būtinai prisistato Juodis (katinas) ir taikosi žaisliuką nugvelbti. Dažniausiai pavyksta, kai to nematau.  O landumas didžiausias, jei tik atsiveria koks naujas plyšys, būtinai reikia jį išbandyti.

Dar žaisdavau su katinu prie pagaliuko pririšta pele. Smagu, ją suki palei žemę, katinas bando pagauti. O grindys tai slidžios, pagauti sunku. Po tokių gaudynių katinas atsigula ir kažką mąsto. Ir jau sekantį kartą jam lengviau pagauti, o man sunkiau išsisukti. Iš pradžių būdavo lengva katiną vaikyti, tačiau po kelių jo apmąstymų, jau nesunkiai pagaudavo. Tokius katinų apmąstymus galima stebėti labai dažnai, ypač kai jiems jiems kas nors nepasiseka, atsitrenkia ar nukrenta. Labai panašu į žmones, jie irgi susimąsto, kai kas nors stringa.

Kai kurie katinai ypatingai atsargiai elgiasi su savo nagais žaisdami, jų net neišskleidžia ir stengiasi neapdraskyti. O juk atrodo, kad turėtų refleksai imti viršų, bet pasirodo ne, refleksus pažaboti jie moka su tam tikromis išimtimis. Tiesa kaip ir žmonėms, sunkiausia su refleksais, kai yra baimės.

Ar jūs kada nors matėt gamtoje purvinus gyvūnus? Turiu galvoje, ne kiemo kates, o laukinius. Mačiau lapių, kiškius, ežius, paukščiai, voveres, drugelius, vabalus. Visi jie buvo švarūs. Ką galėtų reikšti posakis „kaip kiaulė“? Bet kas gyvendamas tokiame tvarte kaip laikomos kiaulės bus purvinas nuo ausų iki kojų. Katės nuolatos išsilaižo, paukščiai iškedena plunksnas snapu, beždžionės viena kitai išrankioja šiukšles ir t.t. Tiesa yra išimčių, kuriems išsipurvinti naudinga, nes taip apsisaugo nuo karščio.

Tokius pastebėjimus būtų galima tęsti ir tęsti. Mano patirtys apie gyvūnus rodo, kad jie gali būti be galo meilūs, draugiški, ištikimi, išradingi, žaismingi, protingi, smalsūs ir t.t. Dar daugiau, jie turi savo įpročius, juos keičia, moka planuoti, tyrinėti, netgi suvaldyti instinktus. Kažko labai panašu į žmones, ar ne taip?

Mano požiūriu žmones ir kitus gyvūnus sieja labai įdomus reiškinys, ir jie ir mes vadovaujamės vertybėmis, tiesa – kiekvieno gyvūnų atstovo tas vertybių rinkinys kitoks. Vienų brandesnis, kitų tik užuomazgos. Ir nesvarbu, kad žuvies kūryba galbūt atrodo primityvi su žmogaus, tai vistiek kūryba, tai vistiek vertybės išraiška. Juk maži vaikai taip pat kuria ir nieko tokio, kad tai daro netobulai. Kai kurių vertybių mes galime net ir patys mokytis iš gyvūnų kaip jie sugeba jas iškleisti. Be abejonės yra ir ydų, tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Tačiau kvailoka yra nurašyti ydas su etiketę, kad tai „gyvuliškumas“, o visa kas gera, tai neva išskirtinai žmogaus nuopelnai ir jo savybės. Deja ne.

Manau visus žmones nepriklausomai nuo rasės, tautybės, orientacijos, kitų savybių, ir gyvūnus, vienija vertybės, kurių mokomės vieni iš kitų. Be abejo ydos irgi paplitusios, tačiau matau gyvais pavyzdžiais, kad jas mažinti stengiasi ir žmonės ir gyvūnai.

Kartą pastebėjęs, kad valgau greitai, nusprendžiau sulėtinti tempą ir kaip prie to pripratau, nes tai gerokai maloniau.

Iškėliau hipotezę, kad valgymo skubėjimas sukelia organizmo įtampą. Jeigu skubi, vadinasi yra pavojus, kad maistą atims. Paprasta, bet geležinė fizinio kūno logika. Tačiau, jei tik tempas sulėtinamas, apima ramybė. Kūnas mano, kad niekas nesikėsina į maistą, juk valgai ramiai, vadinasi esi saugus, ir reaguoja atsipalaiduodamas - juk viskas gerai.

Įpratus prie lėtesnio tempo, jei kokį kartą per skubėjimą visgi valgau greitai, tai po to skrandis apie tai duoda žinoti - jam nepatiko.

Po metų kitų vienas žmogus pasakė įdomų pastebėjimą. Anot jo, stambūs žmonės valgo labai greitai. Pradėjau stebėti. Na ir tikrai. Nemačiau nei vieno stambaus žmogaus, kuris valgytų ramiu, lėtu tempu. Su vidutinio ar smulkesnio sudėjimo žmonėmis yra įvairiai, jie valgo įvairiai.

Gal ramus valgymo tempas yra svorio numetimo raktas? Gal kas bandėt? Sotumas paprastai kiek vėluoja, antraip nebūtų persivalgymo sąvokos. Jeigu valgoma greitai, elementariai persivalgoma, nes nesijaučia ribos tarp alkio ir sotumo jausmo, o kūnui stresas ir pradeda kaupti lašinius, juk maistą gali atimti.

Na ir dar yra vienas nepatogumas jeigu valgoma su kažkuo ir tie žmonės turi laukti. Kūnui stresas, nes reikia skubėti. Šiuo atžvilgiu vienam valgyti kartais gerokai sveikiau.

Gal neverta skubėti pavalgyti ir taip taupyti vos kelias minutes savo sveikatos sąskaita?

Pirmoji - tai informacijos perteklius. Jos gerokai daugiau nei įmanoma įsisavinti, o tobulėti reikia nuolat, atnaujinti, plėsti ir gilinti žinias. Saviugda reikalinga visur, kad ir ką beveiktume. Paimsiu kaip pavyzdį savo profesinę sritį, programinės įrangos kūrimą. Jeigu prieš 10 metų dar buvo įmanoma daugiau ar mažiau peržvelgti viską, sekti kas susieta su konkrečiu objektu, tai dabar neįmanoma, knygos kepamos konvejeriu, o blogai, forumai, konferencijos ir grupės kasdien pasipildo daugiau įrašu, nei užtektų laiko per parą juos peržiūrėti. Ši problema dalinai sprendžiama atsirenkant tik kokybišką informaciją, bet akivaizdu, kad net ir tokios per daug, vadinasi reikia dar griežtesnių apribojimų.

Antroji problema - kyla profesiniai reikalavimai. Vis labiau norima, kad kompetencija būtų kuo platesnė ir ne šiaip bendro pobūdžio, bet gili. Esmė paprasta, jeigu yra grupinė veikla, ji turi daug vaidmenų. Tuomet geriau samdyti mažiau žmonių, bet pajėgių veikti keliuose skirtinguose vaidmenyse. Ko gero dabar jau tik labai retais atvejais vienas žmogus dirba viename vaidmenyje, nors pagal darbo sutartį – vaidmuo visada vienas. Kodėl? Pavyzdžiui žinau, kad tokia situacija jau senai yra akademinėje veikloje, kur dėstytojai dirba labai įvairaus pobūdžio darbus: dėsto, rašo straipsnius ir metodinę medžiagą, prižiūri laboratorijas, atlieka mokslinius tyrimus, dalyvauja akademinėje veikloje t.t. Ir taip daug kur. Kaip gi visur suspėti? Bent man akivaizdu, kad žmogus visko mokėti negali. Neesu prieš pastangas, visad linkęs labai stengtis, bėda atsiranda tada, kai tam nesimato protingų ribų.

Trečioji problema dar gilesnė. Kalbėjome apie profesiją ir tuo gyvenimas nesibaigia ir manau, kad neturėtų. Yra kitų ne ką mažesnių žmogiškų pareigų– šeima, sveikata ir t.t. Visa tai tiesiog būtina subalansuoti. Kiek stebiu vyresnius, pastebiu, kad jie bando viską subalansuoti ir tai daro sveikomis priemonėmis. Pavyzdžiui jie labai nuoširdžiai dirba, kai dirba, ir labai nuoširdžiai nedirba, kai nedirba.

Mano asmeninė problema, kad turiu labai plataus spektro profesinių patirčių, dirbau viskuo: analitiku, architektu, programuotoju, testuotoju ir t.t. Naudojau dešimtis įvairiausių įrankių ir technologijų. Ir jeigu žiūrėti koks yra rezultatas – mano patirtys plačios, tačiau žinios visose technologijos ar srityse negilios. Tiek įvairių patirčių sukaupus, jau dažnai iš anksto tiesiog žinau kur iškils problemos, kam reikės daug pastangų derinti, kur bus prastovų, kitų problemų, kokios sąsajos egzistuoja tarp etapų ir dar daug visko. Pramokau įžvelgti busimas rizikas. Ir visas tas pojūtis yra gerokai ankščiau nei problemos pradeda lysti. Keistas tas jausmas, kai nuojautos ir mintys pasitvirtina.

Pasirodo šią problemą sprendžia daug žmonių, nors dažniau priešingai – tie žmonės yra geri vienos srities specialistai, tačiau jaučia spaudimą apsimokyti plačiau.

Gal pradėsiu nuo sąvokų.

Iš paveikslėlio matome du kraštutinumus arba tiesiog priešybes:

1. Specialistas – turintis labai gilias, koncentruotas vienos srities žinias, labai mažai nutuokiantis apie kitas ir nelabai suprantantis ryšių su jomis;
2. Generalistas (kaip lietuviškai?) – turintis plataus spektro žinias, suprantantis sąryšius tarp jų, tačiau visose srityje žinios negilios, netgi paviršutiniškos ar tik pagrindai;

Sprendimas teoriškai atrodo visai paprastai – tapti „generalizing specialist“ t.y. viename ar keliuose kontekstuose būti specialistu – išmanyti labai gerai, o kitose generalistu, turėti supratimą ir suprasti sąryšius, kad esant reikalui galima būtų atlikti užduotis ir tose srityse. Tai bandymas optimizuoti kraštutinumus sujungiant į vieną visumą. Man tai visai patinka, nes mėgstu, kai kraštutinumai apjungiami ir taip subalansuojami, neatsisakant nei vieno iš jų. Be to, tai atitinka pastangų dėsnį, apie kurį jau rašiau – gerai įsigilinus į vieną ar kelias sritis, tampant jų specialistų – žymiai pagerės gretimų sričių supratimas. Ir galiausiai, tai nėra nieko revoliuciško, tiesiog nubrėžiamos ribos ir nustatomi prioritetai.

Galvojau kokia gali būti mano specializacija ir kol kas apsistosiu ties trimis. Galbūt per daug, galbūt užtektų vienos, galbūt dar jas keisiu, bet man jos atrodo labai svarbūs:

Problemų sprendimas su Zend Framework. Kadangi dirbau ir su PHP ir su ASP.NET, .NET, turiu apsispręsti kurią kryptį rinktis. Jie saviti ir žavūs, tačiau kol kas apsistoju ties PHP. Galbūt vėliau persigalvosiu, matysim. PHP jau subrendo, dabar bus tik šlifavimai ir niekas iš esmės nesikeis. Šiuo metu ir ateityje lems karkasas. Man atrodo, kad didžiausia perspektyva yra ZF, nes jį daro tie, kurie suinteresuoti, kad PHP būtų naudojama, o turėdami konkurentų jie priversti pasitempti. To rezultate puiki dokumentacija, yra knygų ir daugybė kitokios informacijos. ZF pats savaime neįdomus, tačiau jei žiūrėti iš perspektyvos - kaip išspręsti vieną ar kitą problemą – darosi įdomu. Be to, jį galima naudoti kaip trečios šalies biblioteką beveik bet kokiame kitame projekte, todėl esant reikalui galėčiau jį naudoti ir nesvarbu, kad projektas bus darytas su kažkuo kitu, nebent ten PHP4. Ši specializacija labai glaudžiai siejasi su PHP5+, test unitais, duomenų bazėmis ir t.t. Vadinasi pastangos užkabins ir jas.

Rašyti gerai. Tai gili mintis, nors nežinau ar tai galima vadinti specializacija. Norint parašyti kokybišką kodą reikia tikrai daug patirties, žinių, įgūdžių, įpročių. Seniau man didelis džiaugsmas būdavo, kai parašydavau ir veikdavo, tačiau kuo toliau tuo mažiau tai teikia džiaugsmo, jeigu netenkina kodo kokybė. Kitaip tariant norisi subalansuoti tai ką darau su tuo kaip tą darau. Čia gali padėti „design patterns“, kokybiško kodo nagrinėjimas, susipažinimas su „best practices“, vardinimo bei komentavimo taisyklės ir t.t. Tikrai yra ką veikti.

Padedantys įrankiai. Įvaizduokite, kad ketinate ruošti pietus šeimai, tačiau kai kurių įrankių trūksta, kai kurių dar nemokate naudoti – jie guli neišpakuoti dėžėse, o kiti neparengti darbui –kriauklėje. Tai būtų didelis vargas, nors ir būtumėt maisto ruošimo guru. Taip ir mano profesijoje, įrankius padedančius spręsti įvairias pasikartojančias problemas reikia laikyti geroje parengtyje, ieškoti efektyvesnių, stengtis panaudoti turimus optimaliau, įsigilinti į jų galimybes: tai derinimo priemonės, redaktorius, įskiepiai, serverio apkrovimo stebėjimas, sinchronizavimo priemonės, paieškos užklausų įgūdžiai, naudingi informacijos šaltiniai, elektroninių knygų biblioteka ir t.t.

Šios specializacijos eksperimentinės. Vėliau parašysiu kaip sekasi jas įgyti.

Informacijos šaltiniai:

• Programming skills vs Life Skills
• Generalist or Specialist: Why not Both?
• Generalizing Specialists
• Isn’t That Special?
• Swiss Army Knife or Generalizing Specialist
• Becoming Agile

Pastaruoju laiku daug mąsčiau ar įmanoma apibrėžti kokios yra gyvenimo sritys, kurias būtina prižiūrėti ir dėl jų stengtis. Ir kaip gi tai padaryti paprastai? Juk bandant aprėpti ir įvertinti viską – gausim neveiksnų griozdą.

Gyvenimo sritimi vadinu panašaus pobūdžio pastangas. Pastangų gali būti įvairiausių ir be galo skirtingų, tačiau jei imtume jas grupuoti, aiškiai matosi, kad kai kurios labai panašios į kitas arba labai siejasi. Tokių grupių gali būti dešimtis ir tai tik apsunkina. Pati sritis apibrėžia kuo žmogus turi pasirūpinti, bet ne kaip tai padaryti ir ne koks rezultatas turi gautis.

Iš esmės gyvenimo sričių apibrėžimas nieko nekeičia, nes žmonės visada vadovaujasi pagal savo vertybes ir joms atiduoda visas savo pastangas ir laiką. Jeigu žmogus neskiria konkrečiai vertybei dėmesio, vadinasi tai ne jo vertybė, kad ir ką jis pats galvotų. Vertybė žmogui yra vertybė tada ir tik tada, kai jis pagal ją gyvena ir elgiasi. Jeigu to nedaro, tai anokia čia vertybė, tai tik fantazija. Tad sritys iš esmė nieko nekeičia, jos tik atidengia kuo kiekvienas žmogus turi pasirūpinti, o vertybės lemia gyvenimo sričių kokybę.

Rūpinuosi visomis gyvenimo sritimis ir aspektais, tačiau sunkiausia yra jas subalansuoti tarpusavyje. Akivaizdžiai matau, kad dabartinis balansas galėtų būti geresnis. Vienos gyvenimo sritys nukenčia kitų sąskaita, tačiau kol neturiu apibrėžimo kokios tos sritys apskritai yra, kaip tuomet tą balansą pasiekti? Štai toks tikslas, išlaikyti balansą kiekvienoje srityje atskirai ir tarpusavyje.

Tarkim, kad gyvenimo skaidymas į sritis yra privalumas, bet kaip tą padaryti? Pradžiai galvojau, kad įmanoma pagal vertybes, bet greitai persigalvojau, nes vertybės parodo srities kokybę. Vertybė nėra sritis, ji tik nulems sričių sėkmę ir balansą. Po to galvojau pagal poreikius, tačiau ir čia priėjau išvados, kad būdas prastas, nes poreikiai – tai motyvacija, bet ne sritys. O juk motyvacija skirtingose srityse gali būti ta pati… Pagal ką dar galima skaidyti?

Naršiau Internetą ir ieškojau analogiško paskaidymo. Deja nebuvo paaiškinimų kodėl skaidymai būtent tokie. Tiesiog autoriams tokios sritys pasirodė prasmingos. Čia keletas pavyzdžių, kuriuos pavyko rasti:

1. Šeimyninis, profesinis, finansinis, dvasinis, socialinis;
2. Darbas, sveikata, asmeninis gyvenimas;
3. Karjera/darbas, kūryba, intelektas, sveikata/sportas, socialumas, šeima, partnerystė/intymumas, asketiškumas;
4. Dvasinis, proto, kūno, ryšiai, darbas;
5. Turtai, sveikata, išsilavinimas, pramogos, meilė, saviraiška;
6. Karjera/gyvenimo misija/individualumas, santuoka/ryšiai/partnerystė, sveikata/šeima/bendruomenė, turtai/gerovė/savivertė, sėkmė/dėkingumas, dvasingumas/padedantys žmonės/kelionės, vaikai/kūryba/pramogos, išmintis/savęs pažinimas/ramybė, šlovė/reputacija/socialinis gyvenimas;
7. Sveikata, karjera, šeima, vidinis pasaulis, finansai, santykiai, mintys, dvasinis gyvenimas;
8. Karjera, pinigai, sveikata, draugai ir šeima, romantika, asmeninis augimas, pramogos ir poilsis, fizinė aplinka;
9. Sveikata/sportas, mentalinis tobulėjimas ir išsilavinimas, darbas/karjera/finansai, socialinis gyvenimas/santykiai, namai/šeima, charakteris/integralumas/etika/dorybės, emocinis tobulėjimas ir valdymas, kasdieniniai įpročiai ir rutina, gyvenimo prasmė ir naudingumas kitiems, dvasinis tobulėjimas;
10. Santykiai, finansai, sveikata, karjera, saugumas, namai;
11. Finansai, atostogos/karjera/naudingumas, mokymasis/asmeninis tobulėjimas, intymi partnerystė/santuoka/vaikai, socialinis/tarpasmeninis/bendruomenė, namai, dvasinis, stilius/grožis/kūnas, kelionės/nuotykiai/pramogos, turėjimas/valdymas;
12. Dvasinis, psichologinis, socialinis, fizinis, finansinis, vedybinis, tėvinis;
13. Asmeninis tobulėjimas (emocinis, mentalinis, dvasinis), karjera (darbas, projektai), fizinis (dieta, pratimai, sveikata), materialinis (finansinis, priklausimas), socialinis (ryšiai, šeima, draugai, bendradarbiai), rekreacija (atostogos, hobis);
14. Šeima, santykiai, sveikata, finansai, socialinis gyvenimas, hobi/pramogos, karjera, asmeninė galia, draugystė, dvasingumas, pasiekimai, energija;
15. Fizinis, mentalinis/emocinis sveikata, santykiai, karjera, dharma, kūrybingas žaidimas, troškimai, dvasinis;
16. Politika, laisvalaikis, šeima, darbas, draugai, kita;
17. Sveikata, santykiai, finansai/pinigai, saviraiška, gyvenimo prasmė;
18. Darbas, šeima, sveikata, prasmė;
19. Pasiekimai, sveikata, bendravimas, prasmė;

Radau tikrai ne visus ir visgi variantų daug… Kurį pasirinktumėt?

Rinktis yra lengviau, kai aiškūs kriterijai. Mano kriterijai skaidymui būtų tokie:

1. Srities įvardijimas turėtų skatinti mąstyti strategiškai. Pvz.: profesija skatina, o darbas – ne;
2. Sritys turi būti pakankamai stambios ir reikšmingos, kiekviena bent jau teoriškai apylygė kitoms. Pvz.: viena negali būti mityba, o kita darbas. Aiškiai neproporcinga;
3. Kuo mažiau vienos srities sąsajos su kitomis, kaip moduliai, kurie gali būti pavieniui, tačiau visuminei gerovei reikalingi visi;
4. Sritis neturi pati savaime atspindėti jos kokybės ar kiekybės, pvz.: kokybę atspindi prasmingumas, kūryba, saviraiška, meilė ir t.t.;
5. Sričių turi būti ne mažiau trijų, nes kitaip skaidymas netenka prasmės, bet ir ne daugiau 5-7, nes tuomet gausis neveiksnus griozdas;

Po ilgų apmastymų suskaidžiau į 4 sritis. Pabandysiu šiek tiek pakomentuoti iš ko jos susideda:

1. Saviugda. Apima viską. Esu įsitikinęs, kad bet kuri veikla bus sėkminga ir laiminga tik tiek, kiek turiu atitinkamos kompetencijos ir jeigu kas nors nesiseka, vadinasi to priežastis, kad ten kompetencijos stygius arba turima kompetencija paprasčiausiai nenaudojama;
2. Santykiai. Partnerystė, šeima, draugai, įvairios bendruomenės, kuriose dalyvaujame, asmeninis brand‘as ir t.t.;
3. Sveikata. Šią sritį apima rūpestis visumine sveikata, kurios negalima vien tik eikvoti, bet reikia ir išlaikyti geroje parengtyje. Tam reikalingi pastovūs pastangų įnašai. Tai mityba, poilsis, miegas, sveikos emocijos, tvarkingos ir švarios mintys, šalti nervai, priklausomybių atsikratymas, aiškumas ir t.t.
4. Karjera. Čia kalba ne apie pareigas ar laipsnį, kurie yra pasekmė, o apie gebą suteikti naudos kitiems ir sau, bei motyvacija tą daryti. Pati nauda labai priklauso nuo kompetencijos ir jos įdarbinimo per tarnystę. Iš esmės mes karjeros siekiame visur, ne tik profesinėje srityje, bet ir santykiuose, sveikatoje, pilietiškume ir daug kitur. Tai tarsi pastangos būti geriausiu koks tik gali būti konkuruojant pačiam su savimi bet kuriose gyvenimo veiklose ir situacijose;

Akivaizdžiai turėtų matytis kaip šios sritys priklauso viena nuo kitos. Jeigu tik viena apleidžiama, visos kitos netrukus pradeda nuo to kentėti ir jeigu viena iš jų puikiai funkcionuoja, tai jau geras postūmis visoms kitoms.

Galima mėginti atrasti, sukurti arba naudoti vieną tobulą, išbaigtą planavimo metodiką visiems gyvenimo atvejams. Tačiau mano patirtis rodo, kad toks metodas yra griozdiškas ir jo priežiūra suryja didelius pastangų ir laiko rezervus. Ir tai vien tik tam, kad ta sistema būtų gyvybinga ir prižiūrėta, ji kaip įrankis pradeda reikalauti laiko sau. Man norisi daryti paprasčiau, naudoti tai kas konkrečiu momentu ir konkrečiame kontekste veikia geriau bei lanksčiau ir atsitraukti nuo tų metodų, kurie paprasčiausiai tuo metu nieko neduoda arba tik dar labiau supainioja.

Šiuo įrašu pabandysiu pateikti būdą, kaip galima visai lengvai tvarkytis su labai komplikuotomis sritimis. Ypač komplikuotas sritis galima atpažinti pagal tokius požymius:

1. Be galo daug detalių, jos tarpusavyje labai susietos;
2. Tam, kad atlikti didesnę užduotį, tenka ją suskaidyti į mažesnes, o pastarąsias į dar mažesnes ir taip vis gilyn ir gilyn. Dažnai atrodo, kad sprendžiama problema su pirmine jau net tiesioginio ryšio neturi;
3. Jei reikia po dienos ar kelių įsijungti į tokią sritį yra be galo sunku, nes viskas paprasčiausiai išgaruoja iš galvos, tenka žiūrinėtis kas buvo daryta ir prisiminti;
4. Įkvėpimą labai sunku prisivilioti, nes srities komplikuotumas toks didelis, kad joks lengvumo pojūtis žvelgiant į sprendžiamą užduotį tikrai neužlieja;
5. Labai dažnai tenka apmąstyti ar tik ko nors nepamiršau;
6. Reikia labai daug tikrinti. Ar tikrai viskas gerai gavosi? Ar tikrai taip reikėjo? Ar tikrai su ši problema jau išspręsta? O gal dar kažko trūksta? Ir t.t.;
7. Sričiai skiriama labai daug dėmesio, pastangų, priežiūros ir laiko.

Ar atpažinote kokią nors sritį, kurioje jaučiatės panašiai? Tai galėtų būti įvairūs projektai, galbūt kažkas susieta su mokslais ar tiesiog darbu. Galbūt net kažkokie asmeninio gyvenimo aspektai. Mano gyvenime visada yra bent viena tokia komplikuota sritis, būna kad ir kelios. Ne visad jos vienodo intensyvumo, būna ir atokvėpių. Blogiau būna tada, kai žmogui visas jo gyvenimas atrodo būtent toks, o ne kažkokia sritis. Tikriausiai ir tada šis būdas galėtų kažkiek padėti.

Dabar apie sprendimą. Jo esmė gana paprasta. Vienai komplikuotai sričiai sukuriame vieną sąrašą. Pradžiai jis bus tuščias. Ir pradedame jį naudoti štai tokia eiga:

1. Ką dabar daryti? Užrašome užduotį, kurią reikia atlikti šiuo metu. Rašome ne tai koks turi būti rezultatas, bet ką konkrečiai reikia padaryti kad gautumėte norimą rezultatą. Šį skirtumą reikia labai gerai suprasti;
2. Skaldom. Jeigu užduotis atrodo per didelė, tuomet ją triname ir vietoj jos rašome dvi, tris ar daugiau mažesnių, kurias padarius bus atlikta nutrinta užduotis. Per didelė užduotį laikau tokią, kuri reikalauja daugiau laiko nei valanda ar dvi (tai subjektyvu) arba, kai galvoje reikia išlaikyti pernelyg daug sąsajų su kitomis užduotimis, kas labai vargina. Jei sunku tą padaryti, gali būti, kad kažkokių duomenų dar trūksta ar reikia pasitikslinti. Užduotis turėtų būti tokia, kuri aiški, sukelia paprastumo jausmą ir galite lengvai jos imtis;
3. Darom. Jeigu jau turime aiškiai suformuluotas dvi, tris, galbūt penkias užduotėles, kurios jau neatrodo bauginančiai komplikuotos, imame pačią pirmą ir darome kol padarome. Eigoje jei reikia, įrašome naujas užduotis į sąrašą, kad jų nereiktų laikyti galvoje ir būtume ramūs, kad nepamiršime. Paprastai būna, kad bedarant vieną užduotį, kyla minčių ką dar reikės padaryti, kad visi galai susieitų;
4. Fiksuojame. Atlikę užduotį, ją sąraše perbraukiame, bet neištriname;
5. Peržiūra. Patikrinam sąrašą, ar juo galime ir toliau vadovautis. Jei ne, tai pastumdom bei pakoreguojam;
6. Iš naujo. Jei užduočių neliko, grįžtame į pirmą punktą, jei dar yra, tada grįžtam į antrą ar trečią, priklausomai nuo situacijos.

Galima sakyti, kad gausime kažką panašaus į veiklos protokolą. Tokio sąrašo pavyzdys užpildytas Loren Ipsum simboliais galėtų atrodyti maždaug taip:

Realaus sąrašo nepateikiu, nes tai būtų per daug asmeniška. Viršuje turime srities pavadinimą. Pilkos pastraipos yra jau atliktos užduotys. Juodos pastraipos - tai ką dabar reikia padaryti. Pirma juoda pastraipa po pilkų yra ta užduotis, kurios reikia imtis pirmiausia, būtent dabar. Toks sąrašas gali pildytis be galo.

Pliusai, kuriuos pajutau pradėjęs tokią metodiką naudotis buvo akivaizdūs ir labai džiuginantys.

Pirma. Nueidamas nuo tokios srities galiu sau leisti pamiršti ką dariau ir pilnai atsiduoti kitoms. Nes dabar žinau, kad grįžęs prie šios srities galėsiu peržvelgti sąrašą darbų, kuriuos dariau ir gana greitai prisiminiu kas buvo padaryta, kur sustojau ir netgi ką konkrečiai turiu daryti toliau. Vadinasi nebegaištamas laikas įsijungimui į darbą. Tą pačią minutę kai tik grįžtu prie šios srities, galiu iš karto tęsti darbus nuo tos vietos kur jie buvo baigti.

Antra. Žymiai mažiau streso ir baimės ką nors pamiršti. Kai užsirašau konkrečias aiškias užduotis, jas daug lengviau atlikti, nei kai jos tupi kažkur sąmonės kamputyje kaip neapibrėžtas darinys. Dar daugiau, šios užduotėlės jau yra paskaidytos, todėl jos lengviau įveikiamos, nei galvojant vien tik apie norimą rezultatą.

Trečia. Išlieka istorija veiksmų, kas apskritai toje srityje buvo daryta. Ją galima peržiūrėti įvairiausiais tikslais. Pavyzdžiui ieškant pasikartojančių problemų, jei norėtumėt pagerinti veiklą. Taip pat gali padėti, jei dėl kokių nors priežasčių prisireikė atkasti ką gi jūs veikėt per tam tikrą laikotarpį. Žinoma, gali būti, kad ta istorija ir nebus panaudota, bet ji čia tik pasekmė pačios metodikos, o ne tikslas.

Ketvirta. Darbas tampa labiau optimalus pradžiai paskyrus šiek tiek dėmesio konkrečiai apgalvojant koks kitas mano žingsnis, ką konkrečiai toliau daryti ir turint patį paprasčiausią kelių žingsnių minimalų planą. To dažnai pilnai pakanka.

Penkta. Gerokai sumažėja vilkinimo, nes užduotis pradedama daryti tik tada, kai ji aiškiai ir įveikiamai suformuluojama. Apie vilkinimo priežastis jau rašiau, būtent ten aprašytais pastebėjimais ši metodika ir pagrįsta.

Bandžiau rašyti į  sąsiuvinį, tačiau jis truputi nepatogus tuo, kad neišeina užduočių pastumdyti. Tada tenka braukti net ir tas, kurios nebuvo padarytos ir perrašyti jas kitaip. Žinoma, nedarytų užduočių perbraukymas galėtų skirtis. Sąsiuvinis gerai, jeigu po ranka nėra kompiuterio.

Kol kas naudoju MS Word, pavyzdys irgi iš ten. Jei prie to paties sąrašo reikia prieiti iš kelių vietų, gali tikti ir tokios sistemos kaip Springpad arba panaudoti kokią nors katalogų sinchronizavimo programą. Priemonė čia labai didelio skirtumo neturi, svarbu kaip ja naudojamasi.

Ar darot ką nors panašaus?

Paliesti

Parašysiu kelias mintis apie prisilietimus. Ne apie fizinius, bet apie tuos, kurie paliečia pačią giliausią ir jautriausią mūsų dalį.

Kai kurie žmonės, patirtys, mintys ar įvykiai paliečia pačias giliausias sielos stygas. Jos ima groti. Ne taip jau senai man pasidarė akivaizdu, kad šiais atvejais viduje vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Tam kad jie įvyktų, būtina sustoti ir tiesiog paklausyti tos muzikos. Tiesiog sustoti ir paklausyti.

Sunku iš tikro pasakyti koks tai jausmas, galėčiau išskirti vos vieną kitą požymį ir tai labai miglotai:

1. Visas dėmesys kažkur susitelkia, kartais net akys pasidaro stiklinės ir aplinkui nieko nebepastebiu, tarsi susiliečiau su vyksmu, kuriame dalyvauju. Jokių minčių, tiesiog intensyvus dėmesingumas. Kartais vaizdas pasidaro nepaprastai ryškus, tačiau garsas tarsi dingsta. Lyg bandyčiau situaciją nufilmuoti kažkokia vidine kamera. Tokiais atvejais žmonės instinktyviai būtinai paklausia: apie ką taip susimastei?
2. Tai trunka tam tikrą laiko tarpą, keletą ar keliolika sekundžių, galbūt net minutes. Kartais būna taip, kad dėmesys vis grįžta ir grįžta prie to potyrio;
3. Tai ką patiriu atrodo labai svarbu ir prasminga, nors kartais ir nelabai aišku kodėl.

Manau dar reiktų įvesti laipsnį, kiek labai paliečia. Nes gali būti pastovūs prisilietimai, bet negilūs. Tačiau gali būti vienkartiniai, tačiau sukrečiančiai gilūs.

Be abejonės paliečia ne bet kas. Tikriausiai tai labai priklauso nuo to kaip žmogus gyvena ir ką vertina. Tai kas paliečia manąsias, kitiems gali atrodyti nereikšminga ir neverta dėmesio. Ir atvirkščiai. O jei kažkas jau kartą palietė, tai nėra jokios garantijos kad palies ir antrą kartą, tai neprivalo tęstis amžinai. Viskas kas žemiška iš esmės yra laikina. Kad ir ką nuostabaus rastume gyvenime, tai neprivalo tęstis visą gyvenimą, galbūt tęsis, bet neprivalo.

Man kyla klausimas, ar galime mes savo žodžiais paliesti kitus, per patarimus ar rekomendacijas? Mano patirtis rodo, kad beveik neįmanoma. Pernelyg dažnai tokie pašnekesiai suprantami visiškai kitaip, iš viso nesuprantami arba paprasčiausiai ignoruojami. Visi žmonės kurie iš tikro mane palietė, dažniausiai tai padarė netyčia, nei patys to nesuprasdami. Pasakė kokį nors komentarą, kažkaip pasielgė ir t.t. Labai retais atvejais, kai kurie prisipažįsta, kad juos paliečiau.

Leistis

Jeigu žiūrėti detaliau kas vyksta tuomet, kai kažkas paliečia, visada yra konkretus kontekstas ir įvykis. Kaip suprantu, tuo metu įgyjame kažkokį patirties fragmentą, kuris mums be galo svarbus. Tas fragmentas pradeda integruotis su mūsų esme ir jam pavyksta tiek, kiek mes leidžiamės. Jis nusėda mumyse taip giliai, kiek jam pajėgiame atsiverti. Jeigu naujasis patirties fragmentas apsijungia su kitu ar kitais patirčių fragmentais, jų susijungimo metu gimsta nauji suvokimai. Jeigu fragmentui dar nėra su kuo apsijungti, tuomet mes tiesiog patiriame, kaip fragmentas giliai nusėda ir tampa mūsų dalimi.  Vieni suvokimai tampa mūsų dalimi, mes tiesiog pradedame gyventi pagal juos natūraliai, o kiti ateina ir nueina, nei paliečia, nei nusėda.

Yra daugybė patarimų, rekomendacijų ar tiesiog nuostabių pavyzdžių kaip neva reikėtų elgtis ar gyventi. To galima rasti visur: knygose, filmuose, kalbant su žmonėmis ir visur kur tik prisidėjo žmogus. Dažnai netgi aiškinama, kad ši knyga ar seminaras padarys revoliuciją, jūs tapsite visai kitas žmogus, nuo šiol gyvenimas bus neatpažįstamai pakitęs… Pažystama? Kiek tokių rekomendacijų ar knygų perskaitėte? Ir kaip labai viskas pasikeitė? Esu tikras kad viena kita mintis ir tikrai jus palietė, padarė gyvenimą šiek tiek kitokiu, bet toli gražu ne 180 laipsnių ir tikrai ne visose srityse. O priežastis paprasta, jeigu svetima sistema sužavėjo ar labai patiko, tačiau ji nenusėdo pakankamai giliai, neįmanoma, kad ja pradėsite gyventi. O jei nepalietė, tai galbūt prieštaravo jūsų vertybėms arba jūs paprasčiausiai neturit tam tikros patirties, kuri būtina, kad suvoktumėt tikrąją esmę. Kartais atrodo lyg viskas aišku ir suprantama, netgi galima pritarti, kad protingai visai skamba ir tikriausiai būtų gerai taip gyventi, bet to nedarom. Kad suvokimai, mintis ar idėjos pradėtų daryti mums įtaka, jos turi tapti mūsų dalimi.

Kiek matau, labai paliečia ir įsirėžia tai ką mes nuolat darome, ties kuo koncentruojamės. Ankščiau ar vėliau patirčių susikaupia tiek, kad pradeda gimti suvokimai, kurių iki tol neturėjome. Jie gimsta iš vidaus, kai kurie nusėda giliau, kiti mažiau. Naujoje srityje labai svarbu tiesiog veikti, kaupti patirtis, taip kuriamas pagrindas iš patirčių. O suvokimai pradeda atsirasti eigoje, kai jau tas pagrindas susiformuoja. Kai kurios mintys iš viso neturi šansų nusėsti, net jei jos atrodo genialiai. Nėra patirties, kuri leistų pajausti suvokimo prasmę ar tos vertybės mums svetimos.

Jeigu kažkas paliečia, tačiau nepaliekama erdvės ir laiko tam nusėsti, greičiausiai tai netaps mūsų dalimi. Mano dažnos klaidos būdavo manyti, kad pagalvosiu apie tai vėliau arba, kad reikia užsirašyti detalesniam apmąstymui, arba tiesiog perėjimas prie kitų minčių ar veiklos. Tuomet tarsi užsiblokuoja durys patirimui ir jis neturi jokių šansų nusėsti. Dabar jau visad pristabdau tempą ir tiesiog leidžiu sau giliau išgyventi tai ką jaučiu.

Dar nežinau atsakymo į klausimą kaip gi atsivert, žinau tik tiek, kad tai kas nepalietė - nusėsti šansų neturi. Jei palietė - vadinasi nusės, tačiau klausimas - kaip giliai… Ir jeigu mus kas nors bando paliesti, mes galime tam leistis arba galime neleisti. Tai laisvas pasirinkimas.

Įstrigo vieno žmogaus pasakymas: jeigu peizažas nesikeičia, vadinasi niekur neini. Šią būseną įsivaizduoju maždaug taip, kaip atrodo nuotrauka. Esi nuėjęs dalį kelio ir ten kur esi, viskas pažystama, aišku, ramu ir saugu. Tai komfortabilus gyvenimas, reikia nedaug pastangų, kad jis tiesiog tęstųsi. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena smulkmena… Toks gyvenimas nuobodus. Bandant pažvelgti kas būtų einant keliu toliau, nieko nesimato ir žvelgti labai baisu, atrodo ten nuėjus ištiks visos įmanomos bėdos. Viduje vyksta kova. Vienai pusei labai baisu nežinomybė, ji bijo prarasti tai ką turi ir nenori rizikuoti. Jausmas toks, kad jei tik pajudėsi tolyn, visas pasaulis ims kliudyti, sunkumų našta parklupdys, o tai ką turi - bus atimta. Tačiau kita dalis sako, kad toks gyvenimas nusibodo, reikia judėti tolyn. Ši kova gali tęstis savaites, metų metus ar net visą likusį gyvenimą. Eiti baisu, tačiau pasilikti nesinori. Kartais žmonės laukia įkvėpimo, tinkamos progos, žmogaus, kuris šią sprendimo atsakomybę perimtų ar aplinkybių, kurios nepaliktų kitos išeities kaip tik pajudėti.

Kasdienybėje dažnai matau labai panašias situacijas. Nusprendžiame ką nors atlikti ar tiesiog turime pareigų. Prasideda vilkinimas. Norėdami atlikti darbą, turime žengti į nežinomybę, kurioje tarsi laukia visi įmanomi sunkumai ir daugybė kliūčių. Nesinori net pradėti. Tada žmogus ima daryti įvairiausius nereikšmingus darbelius. Apsitvarko butą, palaisto gėles, paskaito ką nors internete, pažiūri kokį nors filmą ir t.t. Neįtikėtina koks gali būti kūrybingas žmogus, kai jis vengia imtis veiklos. Vilkinimas tęsiasi tol, kol visi laiko rezervai išeikvojami, o pats esi prispaustas ir darai ką reikia, antraip stipriai nukentėsi. Ir čia neretai nutinka keistas dalykas, atėjus momentui kada veiklą reikia nutraukti, pajunti, kad esi įsijautęs ir netgi visai noriai tęstum toliau, tačiau nebėra laiko.

Turėjau daug ypatingai sklandžių dienų, jų metu būdavo padaromi neįtikėtinai sudėtingi darbai ir jausdavausi puikiai. Praėjus daug laiko ir pamatęs tuos rezultatus, sunkiai atsistebiu kiek daug pastangų buvo įdėta ir kaip sunku būtų pakartoti. Tokias sklandžias dienas patiria daug kas, esu ne kartą girdėjęs kaip kiti stebisi, kad vakar padarė tiek daug, o šiandien net nesmagu kaip nesidaro. Juk turėjot tokių dienų?

Mane labiausiai domina kokie yra skiriamieji tų dienų bruožai, kuomet viskas vyksta tiesiog sklandžiai. Jas analizuodamas matau, kad sklandumas pasižymi nepaprastai dideliu susitelkimu ties tuo ką darau, ties viena maža smulkmena, kuria tuo metu rūpinuosi. Ne ties projektu, ne ties darbu, ne ties gyvenimo tikslais, ne ties rezultatu, o ties viena mažyte smulkmena. Kai tik ji padaroma, tuomet vyksta betarpiškas perėjimas prie kitos smulkmenos. Visas procesas atrodo nepaprastai vientisas, tolydus ir išbaigtas, daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Sklandžios veiklos požymiai atrodo maždaug taip:

1. Didelis susitelkimas ties viena smulkmena, kurią tuo metų darau;
2. Visiškas tikrumas ir pasitikėjimas, kad atliekama smulkmena padaroma ir bus padaryta. Juk tai smulkmena;
3. Atlikus vieną smulkmeną betarpiškai parenku kitą ir pereinu prie jos;
4. Tikslo, krypties, ar tiesiog orientyrų turėjimas kur link reikia judėti;
5. Daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Tai pastebėjęs, pradėjau formuoti įprotį. Bandau suvokti koks kitas mažiausias žingsnis tiesiausiai artintų prie tikslo. Jeigu tas žingsnis mane gąsdina ar verčia jaustis nepatogiai, vadinasi jis per didelis. Tuomet jį skaldau į mažesnius. Skaldyti galima iki tol, kol žingsniai tampa nedalomi. Geriausia, jei tie žingsniai tampa juokingai paprasti ir labai lengvai atliekami. Taip atliekant smulkmeną po smulkmenos einame link tikslo, susitelkiame ties vienu lengvai įveikiamu darbeliu. Vilkinimo esmė - baimė nesusidoroti. Ir jeigu užduotis kurią dabar turiu padaryti yra juokingai paprasta, tai baimė išnyksta ir priežasties vilkinti nebelieka.

Ciklinis procesas atrodo maždaug taip:

Vilkinamos veiklos procesas. Užsibrėžiama pernelyg didelė užduotis. Ji atrodo sunki ir sukelia nemalonius pojūčius. Būtent todėl tuo metu imamės bet ko, kas yra lengviau už tai. Tiesa? Išvaistę dalį laiko ir jėgų rezervų, vis tiek grįžtame prie sprendimo imtis veiklos, nes tik pabaigus vilkinti, grįžta nemalonūs pojūčiai. Jie niekur nedingo. Tačiau jei ir šį kart nesugebame nustatyti sau pakankamai lengvos užduoties vedančios link tikslo, mes ir vėl pasijuntame nemaloniai ir vėl pradedame vilkinti. Ir taip pasaka be galo. Kartais valios pastangomis prisiverčiame imtis veiksmų, bet šis kelias manęs nedomina.

Sklandžios veiklos procesas. Užsibrėžiama lengva, komfortabiliai maža užduotis, artinanti prie tikslo. Tai sukelia gerus, malonius pojūčius ir mes imamės veikti. Atlikę pasijaučiame dar geriau, nes jau kai ką nuveikėme. Iš kart imamės kitos užduotėlės, pastaroji ir vėl sukelia teigiamus pojūčius. Procesas sukasi, gauname rezultatus, jaučiamės laimingi ir daug atlikę. Po tokios veiklos užplūsta malonaus nuovargio jausmas.

Labai sklandžiomis dienomis ypatingai gerai pavyksta parinkti tuos mažus žingsnelius, visi jie sukelia teigiamus pojūčius. Kitu atveju, kuo daugiau sunkesnių sprendimų, tuo daugiau procesas stringa ir pradeda priminti vilkinimą. Dažniausiai nėra visiško vilkinimo arba visiško sklandumo, o yra taip, kad dalį laiko vilkiname, bet kitą dalį darome sklandžiai. T.y. nėra „taip“ arba „ne“, tačiau yra „kiek labai“. Kai susitelkiame, jaučiamas lengvumas ir malonus sutelktumo jausmas. O laiko tarpas tarp sprendimo-veiksmų, ir veiksmų-sprendimo išnyksta. Didžiausias pavojus yra po sprendimo, nes jeigu sprendimas iššaukia neigiamas emocijas ir nemalonius jausmus, pradėsime vilkinti. Būtent todėl toks svarbus sprendimas, nuo jo priklauso ar užstrigsime ties nemaloniais pojūčiais ar pereisime į veikimą. Juk tame ir problema, tiesa?

Iš esmės, tikriausiai tereikia išsiugdyti įprotį, kuris leidžia greitai parinkti kitą pakankamai komfortabilų mažą žingsnį, kurį darysime ir tiesiog mėgaujamės jį atliekant, nes jį padaryti lengva.

Sakykit ką norit, tačiau ir čia yra gajūs mitai ar tiesiog vilkinimo šalinimo „sprendimai“, kurie paprasčiausiai neveikia arba veikia labai ribotai ir turi ypatingai nemalonių šalutinių poveikių. Pabandysiu vieną kitą suformuluoti. Esu juos išbandęs, man jie nepadeda. Ir paaiškinsiu kodėl.

Tai neveikia:

1. Draudimai. Draudimas sau užsiimti pašalinėmis veiklomis. Tam reikia neįtikėtinai daug valios pastangų. Įmanoma retkarčiais pasitelkti valią, tačiau tą daryti ištisai praktiškai neįmanoma. Valios atsargos pradeda sekti neįtikėtinu greičiu ir labai išvargina;
2. Pažadai. Rytoj tikrai imsiuos… nepadeda. Nesiimsim. Nepasitenkinimas savo neveiklumu turi išaugti iki milžiniškų aukštumų, kad įveiktų nemalonias emocijas, kai reikia imtis pernelyg sunkios užduoties. Taip nutinka pernelyg retai ir brangiai kainuoja. Net jei ir imamės veikti, po to veiksmo nepasitenkinimas nuslūgsta ir vėl prasideda vilkinimas;
3. Paskatinimai. Bandymas save paskatinti, pavyzdžiu: jeigu padarysiu „tai“, tada galėsiu sau leisti tą ar aną. Tai neveikia, nes mes iš savęs bandome atimti pasirinkimo laisvę, o tai baisiai nemalonu, nes žmogaus vienas prigimtinių poreikių žinoti, kad turi galimybę rinktis, o čia imi tai riboti;
4. Palaukti įkvėpimo. Ar iš anksto numanome kiek jo reiks laukt? Valandą, dvi, metus? Patirtis rodo, kad įkvėpimą prisivilioti geriausiai sekasi tiesiog veikiant, tada jis susidomi kuo čia užsiiminėju ir pats prisistato;
5. Pailsim. Bandymas pailsėti darant kažką pašalinio, nes jautiesi pavargęs. Paradoksas tame, kad pašalinės atsitiktinės veiklos tik dar labiau nuvargina, tai vyksta dėl to, kad dėmesys tada blaškomas. Ir kaip bebūtų keista, žmogus įsijautęs į veiklą, retai kada jaučiasi pavargęs. Todėl pailsėti yra tik vienas būdas - susitelkti;
6. Bandymas orientuotis į rezultatą. Atrodytų labai logiška, bet tiesa tame, kad kuo daugiau susitelki į rezultatą, tuo didesnį skirtumą matai tarp to kaip yra ir to, ko reikia. Tuomet visas kelias iki rezultato atrodo baisiai didelis ir gąsdinantis;
7. Prieskoniai. Tai labai paplitęs būdas. Žmonės įsijungią radiją, muziką, ką nors kramsnoja, gerią arbatą/kavą ar dar daro kažkokius papildomus veiksmus, kurie neva turėtų veiklą padaryti malonesne. Neesu prieš prieskonius, tačiau jų nauda iš tiesu yra nykstanti. Kai esu visiškai susitelkęs ties veiksmu, aplinkinių garsų beveik negirdžiu, alkio ir troškulio nejaučiu, pabendrauti su kuo nors tuo metu poreikio visiškai nejaučiu ir t.t. Tiesiog darau ką darau ir jaučiuosi puikiai.

Manau ir patys neveikiančių „sprendimų“ žinot daug ir esat išbandę. Galbūt pasidalinsit?

Iš tikro mes nedarome didelių darbų. Pavyzdžiui rašydamas šį įrašą, turėjau atlikti šimtus mažyčių darbelių. Kiekvienas iš jų buvo pakankamai lengvas, nors užtrukau net keletą valandų, kad išplėtočiau ir sudėliočiau mintis taip, kaip noriu. Pradžioje kilo mintis, po to užrašiau dar kelias mintis apie pagrindinę. Susiradau tinkamą nuotrauką, paruošiau ją ir įkėliau. Tada ėmiausi pirmos pastraipos. Po jos jau buvo aišku kokia bus antra. Vėliau prasidėjo tekstų fragmentų pastumdymai. Atėjus laikui miegot, darbus palikau. O iš ryto buvo lengva pradėti, nes pradėjau nuo mažų veiksmų, o ne su mintimi, kad „reikia pabaigti“. Pirmiausia įjungiau kompiuterį, atsidariau wordpress, prisiminiau kur baigiau, ėmiausi detalizuoti konkrečią mintį, ir štai - įkvėpiams pats atėjo, kilo minčių, kad verta nupiešti diagramą, parašyti apie neveikiančius sprendimus ir t.t. Jokio vilkinimo nebuvo, tiesiog sklandus procesas iš daugybės mažų, lengvų darbelių. Ir beje, labai malonus.

Daugiausiai laimės ir sėkmės patiriu tada, kai turiu didelius tikslus ir dirbu prie smulkmenų artinančių link tų tikslų. Galbūt tai ir yra buvimo čia ir dabar pamatai, kurie patikimi tiek trumpalaikėje, tiek ir ilgalaikėje distancijoje.