Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Ką gi, šiuo įrašu startuoju naujos nišos gyvavimą. Abejoju ar tokia Lietuvoje jau yra, net netikrinau kol kas, bet bus įdomu paieškoti. Neskubėsiu klijuoti etiketės apie ką bloginsiu, tegu tai paaiškėja po truputi, su laiku. „Tyrinėjimai. Kūryba. Eksperimentai.“ yra labai taiklus apibūdinimas, tegu taip ir lieka.

Išbandysime vieną labai paprastą idėją, kurios pagalba galima skaičiuoti objektus paveiksliukuose (objects counting in binary pictures). Paimkime binarinį paveiksliuką, kuriame yra 7 objektai.

Vaizdas gerokai išdidintas, kad bloge objektai matytųsi aiškiai, kiekvienas objekto pikselis matomas kaip maždaug 14×14 pikselių dydžio juoda sritis. Kaip šiuos juodus objektus suskaičiuoti programiškai? Galime pasitelkti vieną įdomią savybę, kad skirtumas tarp išorinių objekto kampų ir vidinių visada yra 4. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, nuspalvokime objektus pilkai iš pažymėkime išorinius kampus raudonai, o vidinius mėlynai.

Pavyzdžiui pirmas objektas turi keturis išorinius kampus ir nulį vidinių. Antras objektas 8 išorinius ir 4 vidinius. Trečias objektas 9 išorinius ir 5 vidinius. Vizualiai išorinis kampas matomas kaip juodas (šiuo atveju pilkas), o vidinis kaip baltas. Tuomet suskaičiavus visus paveiksliuke esančius išorinius kampus ir vidinius, o jų skirtumą padalinus iš 4, turėtume gauti objektų skaičių. Konkrečiai šiame paveiksliuke būtų (39-11)/4=28/4=7. Iš viso septyni objektai.

Algoritmas gana paprastas. Pradžioje paveiksliukas paverčiamas į binarinį, kad būtų tik dvi intensyvumo reikšmės, arba 0 (juoda) arba 1 (balta). Tada pereinami visi taškai paeiliui tikrinant kokia kiekvieno taško srityje yra 2×2 matrica. Jei tarkim [0 1;1 1], [1 0; 1 1], [1 1; 0 1] arba [1 1; 1 0] (visais atvejais elementų suma yra 3), tuomet tai yra išorinis kampas. Jei [1 0; 0 0], [0 1; 0 0], [0 0; 1 0] arba [0 0; 0 1] (visais atvejais elementų suma 1), tuomet tai yra vidinis kampas.

1
2
3
4
5
6
7
8

clc;
close all;
file = 'D:\holes.bmp';
rgb = imread(file);
image(rgb); % patikriname kaip atrodo pradinis vaizdas
BW = im2bw(rgb, 0); % domina binarinis vaizdas
[objects, E, I] = count_objects(BW);
fprintf('Iš viso objektų: %d, E: %d, I: %d\n', objects, E, I);

Objektų skaičiavimo funkcija:

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17

function [result, E, I] = count_objects(BW)
[MaxRow, MaxCol] = size(BW);
E = 0; % išoriniai kampai
I = 0; % vidiniai kampai
for L = 1 : MaxRow - 1
  for P = 1 : MaxCol - 1
    M = BW(L : L + 1, P : P + 1);
    S = sum(M(:));
    if S == 3
      E = E + 1;
    end;
    if S == 1
      I = I + 1;
    end;
  end;
end;
result = (E - I) / 4;

Paimkime vizualiai gerokai sudėtingesnius atvejus:

Programa gauna 9 objektus. Tiek jų ir yra. Nors objektai yra sudėtingi, bet mažai siejasi su realiu gyvenimu, todėl pabandykime paimti ką nors tikro, pavyzdžiui štai tokį vaizdą:

Vaizdas yra spalvotas ir iš realaus gyvenimo. Kaip suskaičiuoti šiuos objektus? Lygiai taip pat, tik pradžiai padidiname šviesumą ir ryškumą, kad atmesti šviesesnes sritis ir konvertuojame į binarinį paveiksliuką:

Kodas keičiasi nežymiai:

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13

clc;
close all;
file = 'D:\FROG BLOOD 402.jpg';
rgb = imread(file);
rgb = imadjust(rgb, [0 0.4], [0.6 1]);
image(rgb); % patikriname kaip atrodo pradinis vaizdas
BW = im2bw(rgb, 0.9); % domina binarinis vaizdas
[m, n] = size(BW);
N = ones(m + 2, n + 2);
N(2 : m + 1, 2 : n + 1) = BW;
imshow(N);
[objects, E, I] = count_objects(N);
fprintf('Iš viso objektų: %d, E: %d, I: %d\n', objects, E, I);

O rezultatas yra: „Iš viso objektų: 59, E: 1287, I: 1051“. Viso 59 objektai, jų skaičiuoti rankomis jau visai nesinorėtų.

Tiesa, algoritmas neveiks tais atvejais, jei skaičiuojamuose objektuose yra fono spalvos arba objektas nėra apsuptas fono spalva (dėl to paskutinis paveiksliukas padidintas į visas puses per vieną pikselį taip išplečiant baltą foną), todėl algoritmas netobulas, tačiau labai paprastas ir įdomus.

Tyrinėjimai kaip skaičiuoti objektus paveiksliukuose, kompiuterinė rega, objektų skaičiavimas

Ar teko sutikti žmonių, kurie yra labai organizuoti? Jų rankose darbai tirpsta kaip ledas nuo pavasario saulės ir visai nesvarbu kas tai bebūtų. Visada stebėdavausi kaip tai įmanoma, nes iš šono visiškai nesimato, kad jie elgtųsi kažkaip kitaip nei visi.

Pats bandau tvarką įsivesti ir ištobulinti jau atrodytų daugybę metų, puikiausiai atsimenu pirmuosius bandymus, dažniausiai visiškai nepavykusius. Tiesa, metams bėgant, atidirbau gana patikimus būdus būti organizuotu, tačiau akivaizdžiai jautėsi, kad kažko dar nesuprantu.

Apie GTD (Getting Things Done) sistemą jau buvau girdėjęs prieš kelis metus. Tuomet truputi apie ją paskaitinėjau ir padėjau į šalį – pasirodė pernelyg didelis griozdas. Tačiau prieš pusmetį, vasarą, po tikrai sunkaus pusmečio, galvojau kaip čia patobulinti savo sistemą, nes ji turi įvairiausių trūkumų. Pagrindinė problema buvo ištisai atsirandančios išimtys, su kuriomis nežinia ką daryti, o bandant jas suintegruoti, sistema išsipučia ir tampa nelanksti. Prisiminiau GTD ir pagalvojau, o gal pabandyti bent jau įsigilinti? Tada perskaičiau Allen’o knygą ir beskaitant pagavo azartas, noras pilnai ją įdiegti. Tiesa, daug GTD elementų jau naudojau, tačiau tikrai ne taip sistemingai kaip Allen’as.

GTD esmė yra visus savo įsipareigojimus laikyti ir organizuoti išorinėje sistemoje. Jokių išimčių, viskam taikoma elegantiška schema, kuri yra gana paprasta, tačiau turi sudėtingus pamatus. Tokiu būdu tampa beveik nebeįmanoma ką nors pamiršti ir streso iš to beveik nelieka. Tiesa, stresas dėl to, kad kažko nespėsi vis tiek yra, tačiau kai labai aiškiai matai visus įsipareigojimus, o nematyti negali, nes viskas prieš akis, tai dėl kai kurių įsipareigojimų galima nusiderėti dėl atidėjimo. Taip stresas ir vėl sumažėja. Be to kiti palankiau reaguoja, nei, kad pasižadi ir nepadarai.

Taigi, GTD pilnai įdiegiau beveik prieš pusmetį, iš pradžių stengiausi visiškai nieko joje nekeisti, nes tik taip galėjau būti tikras, kad viską supratau teisingai.  Ir tik vėliau truputi pakoregavau. Prieš rašant apie šią sistema pirmiau norėjosi ją išbandyti piko metu, kai turi verstis per galvą, nes būtina įvykdyti didelę įsipareigojimų sangrūdą per labai trumpą laiko tarpą. Galvojau GTD vis tiek neatlaikys, per kokias nors siūles būtinai ims ir suplyš. Tačiau taip neįvyko, pabraškėjo truputi ir tiek.

Tai kokia gi nauda iš šios sistemos? Labai paprasta. Jei norisi turėti gerokai mažiau streso, sistema tikrai nuostabi, nes tai vaistai nuo užmaršumo. Ar ji padės daugiau nuveikti? Nežinau. Man padėjo, nes galiu gerokai lengviau manevruoti tarp įsipareigojimų. Tam kas neturi jokios sistemos ar tik jos užuomazgas, ši galėtų padaryti esminį pasikeitimą gyvenime, nors kita vertus sunku pasakyti kaip lengva būtų perprasti ir panaudoti GTD, jei niekada ne esi bandęs pasidaryti kažką savo.

Jeigu žavitės organizuotumu, tikrai verta išbandyti, įdomi patirtis bet kuriuo atveju duos naudos.

Tyrinėjimai Getting Things Done, GTD, laiko valdymas, organizuotumas, tvarka

Vienu metu laikėme kuosas. Iškrito iš lizdo, tai priglaudėm. Labai įdomūs sutvėrimai. Vasarą įlipdavo į kriauklę ir bandydavo maudytis, tai pripildavome jai taziką vandens. O kiek jai džiaugsmo būdavo, įlipa, plasnoja sparnais, taškosi ir karksi. Pamenu rinkdavau tokius vabalus, kuriuos vadindavome gaisrininkais, nes jie buvo juodai oranžiniai. O po to šerdavau su pincetu. Paukščiai labai smagiai prašo lesti. Pati kuosa būdavo labai išdykus, jeigu tik palikdavo kas degtukų dėžutę, kuosa viena koja ją priremdavo, snapu atidarydavo ir visus degtukus iš dėžutės išmėtydavo aplinkui. Po to ramu, bet jeigu tik bandai degtukus sudėti atgal, ji vėl prisistato ir išmėto. Sutemus įsitaiso ant vienos kojos, snapą įkišą už nugaros į sparnus ir snaudžia. Viena iš kuosų buvo tiek pripratus, kad iškrisdavo paskraidyti ir grįždavo. Ją kartą buvom nusivežę bulvių kasti, tupi sau vidurį lauko ant kastuvo. Ir atmintį turėjo, atpažindavo kai ją kviečia, džiaugdavosi kai kas nors grįždavo namo.

Vaikystėj pamatęs akvariumą pas draugą, labai užsinorėjau ir pats laikyti. Juk taip įdomu, galima prižiūrėti, neršti žuvis, eiti gaudyti gyvo maisto po balas ir tvenkinius. Žuvys įdomus gyvūnai, jeigu gerai įsižiūrėti, jos turi netgi nuotaiką, dūksta ir yra be galo išradingos. Akvariume turėjau molinezijų, vieną patelę ir patinėlį. Be abejo patinėliui ji labai patiko ir jis ją vaikydavosi. O ji sugalvojo plaukti per aeratoriaus pučiamus oro burbulus, kadangi ji stambesnė, tiesiai ir praplaukia. O patinėlis įplaukęs į tą srautą būdavo pakeliamas iki vandens paviršiaus ir taip patelė išlošdavo laiko atsipūsti nuo vaikymosi. Įdomu, kad žuvims duodant per daug maisto, jos su juo pradeda žaisti. Paragauja, išspjauna. Stebint akvariumą kas kart galima pamatyti vis naujų unikalių žuvų gyvenimo istorijų.

Katinai, kai vėsu arba šalta, renkasi šiltas vietas, todėl vasaros metu jie geriau drybsos ten kur grynas oras ar vėsu, o žiemą rinksis šiltas. Kadangi akvariumas buvo su dangčiu, o dangtyje dvi lempos, pats dangtis įšildavo. Kurgi nebus smagu ant tokio dangčio nusnūsti. Kraustydamasis akvariumą pardaviau ir tada pamačiau tai ko iki tol dar nebuvau matęs. Murka (katė) mėgdavo atbėgti, užšokti ant fotelio, o nuo jo ant akvariumo. Ir koks man netikėtumas buvo, kai ji atbėga, užšoka ant fotelio ir jau norėtų šokti ant akvariumo, bet akvariumo nėra… Ji pasimeta, pradeda uostinėti sau po kojomis ir nueina. Jei tai būtų tik vienas kartas, tai dar būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau tokia scena kartojosi dvi ar tris dienas, bent keletą kartų per dieną… Akivaizdu, kad gyvūnai irgi turi įpročius, kaip ir žmonės, kurie yra tiek gerai nušlifuoti, kad daromi be sąmoningų pastangų.

Kai kurie katinai ypač smalsūs ir landūs. Jeigu tik ką nors šlaminu būtinai prisistato Juodis (katinas) ir taikosi žaisliuką nugvelbti. Dažniausiai pavyksta, kai to nematau.  O landumas didžiausias, jei tik atsiveria koks naujas plyšys, būtinai reikia jį išbandyti.

Dar žaisdavau su katinu prie pagaliuko pririšta pele. Smagu, ją suki palei žemę, katinas bando pagauti. O grindys tai slidžios, pagauti sunku. Po tokių gaudynių katinas atsigula ir kažką mąsto. Ir jau sekantį kartą jam lengviau pagauti, o man sunkiau išsisukti. Iš pradžių būdavo lengva katiną vaikyti, tačiau po kelių jo apmąstymų, jau nesunkiai pagaudavo. Tokius katinų apmąstymus galima stebėti labai dažnai, ypač kai jiems jiems kas nors nepasiseka, atsitrenkia ar nukrenta. Labai panašu į žmones, jie irgi susimąsto, kai kas nors stringa.

Kai kurie katinai ypatingai atsargiai elgiasi su savo nagais žaisdami, jų net neišskleidžia ir stengiasi neapdraskyti. O juk atrodo, kad turėtų refleksai imti viršų, bet pasirodo ne, refleksus pažaboti jie moka su tam tikromis išimtimis. Tiesa kaip ir žmonėms, sunkiausia su refleksais, kai yra baimės.

Ar jūs kada nors matėt gamtoje purvinus gyvūnus? Turiu galvoje, ne kiemo kates, o laukinius. Mačiau lapių, kiškius, ežius, paukščiai, voveres, drugelius, vabalus. Visi jie buvo švarūs. Ką galėtų reikšti posakis „kaip kiaulė“? Bet kas gyvendamas tokiame tvarte kaip laikomos kiaulės bus purvinas nuo ausų iki kojų. Katės nuolatos išsilaižo, paukščiai iškedena plunksnas snapu, beždžionės viena kitai išrankioja šiukšles ir t.t. Tiesa yra išimčių, kuriems išsipurvinti naudinga, nes taip apsisaugo nuo karščio.

Tokius pastebėjimus būtų galima tęsti ir tęsti. Mano patirtys apie gyvūnus rodo, kad jie gali būti be galo meilūs, draugiški, ištikimi, išradingi, žaismingi, protingi, smalsūs ir t.t. Dar daugiau, jie turi savo įpročius, juos keičia, moka planuoti, tyrinėti, netgi suvaldyti instinktus. Kažko labai panašu į žmones, ar ne taip?

Mano požiūriu žmones ir kitus gyvūnus sieja labai įdomus reiškinys, ir jie ir mes vadovaujamės vertybėmis, tiesa – kiekvieno gyvūnų atstovo tas vertybių rinkinys kitoks. Vienų brandesnis, kitų tik užuomazgos. Ir nesvarbu, kad žuvies kūryba galbūt atrodo primityvi su žmogaus, tai vistiek kūryba, tai vistiek vertybės išraiška. Juk maži vaikai taip pat kuria ir nieko tokio, kad tai daro netobulai. Kai kurių vertybių mes galime net ir patys mokytis iš gyvūnų kaip jie sugeba jas iškleisti. Be abejonės yra ir ydų, tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Tačiau kvailoka yra nurašyti ydas su etiketę, kad tai „gyvuliškumas“, o visa kas gera, tai neva išskirtinai žmogaus nuopelnai ir jo savybės. Deja ne.

Manau visus žmones nepriklausomai nuo rasės, tautybės, orientacijos, kitų savybių, ir gyvūnus, vienija vertybės, kurių mokomės vieni iš kitų. Be abejo ydos irgi paplitusios, tačiau matau gyvais pavyzdžiais, kad jas mažinti stengiasi ir žmonės ir gyvūnai.

Tyrinėjimai gyvuliškumas, vertybės, ydos, žmogiškumas

Kartą pastebėjęs, kad valgau greitai, nusprendžiau sulėtinti tempą ir kaip prie to pripratau, nes tai gerokai maloniau.

Iškėliau hipotezę, kad valgymo skubėjimas sukelia organizmo įtampą. Jeigu skubi, vadinasi yra pavojus, kad maistą atims. Paprasta, bet geležinė fizinio kūno logika. Tačiau, jei tik tempas sulėtinamas, apima ramybė. Kūnas mano, kad niekas nesikėsina į maistą, juk valgai ramiai, vadinasi esi saugus, ir reaguoja atsipalaiduodamas – juk viskas gerai.

Įpratus prie lėtesnio tempo, jei kokį kartą per skubėjimą visgi valgau greitai, tai po to skrandis apie tai duoda žinoti – jam nepatiko.

Po metų kitų vienas žmogus pasakė įdomų pastebėjimą. Anot jo, stambūs žmonės valgo labai greitai. Pradėjau stebėti. Na ir tikrai. Nemačiau nei vieno stambaus žmogaus, kuris valgytų ramiu, lėtu tempu. Su vidutinio ar smulkesnio sudėjimo žmonėmis yra įvairiai, jie valgo įvairiai.

Gal ramus valgymo tempas yra svorio numetimo raktas? Gal kas bandėt? Sotumas paprastai kiek vėluoja, antraip nebūtų persivalgymo sąvokos. Jeigu valgoma greitai, elementariai persivalgoma, nes nesijaučia ribos tarp alkio ir sotumo jausmo, o kūnui stresas ir pradeda kaupti lašinius, juk maistą gali atimti.

Na ir dar yra vienas nepatogumas jeigu valgoma su kažkuo ir tie žmonės turi laukti. Kūnui stresas, nes reikia skubėti. Šiuo atžvilgiu vienam valgyti kartais gerokai sveikiau.

Gal neverta skubėti pavalgyti ir taip taupyti vos kelias minutes savo sveikatos sąskaita?

Tyrinėjimai mityba, nutukimas, sveikata

Įstrigo vieno žmogaus pasakymas: jeigu peizažas nesikeičia, vadinasi niekur neini. Šią būseną įsivaizduoju maždaug taip, kaip atrodo nuotrauka. Esi nuėjęs dalį kelio ir ten kur esi, viskas pažystama, aišku, ramu ir saugu. Tai komfortabilus gyvenimas, reikia nedaug pastangų, kad jis tiesiog tęstųsi. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena smulkmena… Toks gyvenimas nuobodus. Bandant pažvelgti kas būtų einant keliu toliau, nieko nesimato ir žvelgti labai baisu, atrodo ten nuėjus ištiks visos įmanomos bėdos. Viduje vyksta kova. Vienai pusei labai baisu nežinomybė, ji bijo prarasti tai ką turi ir nenori rizikuoti. Jausmas toks, kad jei tik pajudėsi tolyn, visas pasaulis ims kliudyti, sunkumų našta parklupdys, o tai ką turi – bus atimta. Tačiau kita dalis sako, kad toks gyvenimas nusibodo, reikia judėti tolyn. Ši kova gali tęstis savaites, metų metus ar net visą likusį gyvenimą. Eiti baisu, tačiau pasilikti nesinori. Kartais žmonės laukia įkvėpimo, tinkamos progos, žmogaus, kuris šią sprendimo atsakomybę perimtų ar aplinkybių, kurios nepaliktų kitos išeities kaip tik pajudėti.

Kasdienybėje dažnai matau labai panašias situacijas. Nusprendžiame ką nors atlikti ar tiesiog turime pareigų. Prasideda vilkinimas. Norėdami atlikti darbą, turime žengti į nežinomybę, kurioje tarsi laukia visi įmanomi sunkumai ir daugybė kliūčių. Nesinori net pradėti. Tada žmogus ima daryti įvairiausius nereikšmingus darbelius. Apsitvarko butą, palaisto gėles, paskaito ką nors internete, pažiūri kokį nors filmą ir t.t. Neįtikėtina koks gali būti kūrybingas žmogus, kai jis vengia imtis veiklos. Vilkinimas tęsiasi tol, kol visi laiko rezervai išeikvojami, o pats esi prispaustas ir darai ką reikia, antraip stipriai nukentėsi. Ir čia neretai nutinka keistas dalykas, atėjus momentui kada veiklą reikia nutraukti, pajunti, kad esi įsijautęs ir netgi visai noriai tęstum toliau, tačiau nebėra laiko.

Turėjau daug ypatingai sklandžių dienų, jų metu būdavo padaromi neįtikėtinai sudėtingi darbai ir jausdavausi puikiai. Praėjus daug laiko ir pamatęs tuos rezultatus, sunkiai atsistebiu kiek daug pastangų buvo įdėta ir kaip sunku būtų pakartoti. Tokias sklandžias dienas patiria daug kas, esu ne kartą girdėjęs kaip kiti stebisi, kad vakar padarė tiek daug, o šiandien net nesmagu kaip nesidaro. Juk turėjot tokių dienų?

Mane labiausiai domina kokie yra skiriamieji tų dienų bruožai, kuomet viskas vyksta tiesiog sklandžiai. Jas analizuodamas matau, kad sklandumas pasižymi nepaprastai dideliu susitelkimu ties tuo ką darau, ties viena maža smulkmena, kuria tuo metu rūpinuosi. Ne ties projektu, ne ties darbu, ne ties gyvenimo tikslais, ne ties rezultatu, o ties viena mažyte smulkmena. Kai tik ji padaroma, tuomet vyksta betarpiškas perėjimas prie kitos smulkmenos. Visas procesas atrodo nepaprastai vientisas, tolydus ir išbaigtas, daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Sklandžios veiklos požymiai atrodo maždaug taip:

1. Didelis susitelkimas ties viena smulkmena, kurią tuo metų darau;
2. Visiškas tikrumas ir pasitikėjimas, kad atliekama smulkmena padaroma ir bus padaryta. Juk tai smulkmena;
3. Atlikus vieną smulkmeną betarpiškai parenku kitą ir pereinu prie jos;
4. Tikslo, krypties, ar tiesiog orientyrų turėjimas kur link reikia judėti;
5. Daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Tai pastebėjęs, pradėjau formuoti įprotį. Bandau suvokti koks kitas mažiausias žingsnis tiesiausiai artintų prie tikslo. Jeigu tas žingsnis mane gąsdina ar verčia jaustis nepatogiai, vadinasi jis per didelis. Tuomet jį skaldau į mažesnius. Skaldyti galima iki tol, kol žingsniai tampa nedalomi. Geriausia, jei tie žingsniai tampa juokingai paprasti ir labai lengvai atliekami. Taip atliekant smulkmeną po smulkmenos einame link tikslo, susitelkiame ties vienu lengvai įveikiamu darbeliu. Vilkinimo esmė – baimė nesusidoroti. Ir jeigu užduotis kurią dabar turiu padaryti yra juokingai paprasta, tai baimė išnyksta ir priežasties vilkinti nebelieka.

Ciklinis procesas atrodo maždaug taip:

Vilkinamos veiklos procesas. Užsibrėžiama pernelyg didelė užduotis. Ji atrodo sunki ir sukelia nemalonius pojūčius. Būtent todėl tuo metu imamės bet ko, kas yra lengviau už tai. Tiesa? Išvaistę dalį laiko ir jėgų rezervų, vis tiek grįžtame prie sprendimo imtis veiklos, nes tik pabaigus vilkinti, grįžta nemalonūs pojūčiai. Jie niekur nedingo. Tačiau jei ir šį kart nesugebame nustatyti sau pakankamai lengvos užduoties vedančios link tikslo, mes ir vėl pasijuntame nemaloniai ir vėl pradedame vilkinti. Ir taip pasaka be galo. Kartais valios pastangomis prisiverčiame imtis veiksmų, bet šis kelias manęs nedomina.

Sklandžios veiklos procesas. Užsibrėžiama lengva, komfortabiliai maža užduotis, artinanti prie tikslo. Tai sukelia gerus, malonius pojūčius ir mes imamės veikti. Atlikę pasijaučiame dar geriau, nes jau kai ką nuveikėme. Iš kart imamės kitos užduotėlės, pastaroji ir vėl sukelia teigiamus pojūčius. Procesas sukasi, gauname rezultatus, jaučiamės laimingi ir daug atlikę. Po tokios veiklos užplūsta malonaus nuovargio jausmas.

Labai sklandžiomis dienomis ypatingai gerai pavyksta parinkti tuos mažus žingsnelius, visi jie sukelia teigiamus pojūčius. Kitu atveju, kuo daugiau sunkesnių sprendimų, tuo daugiau procesas stringa ir pradeda priminti vilkinimą. Dažniausiai nėra visiško vilkinimo arba visiško sklandumo, o yra taip, kad dalį laiko vilkiname, bet kitą dalį darome sklandžiai. T.y. nėra „taip“ arba „ne“, tačiau yra „kiek labai“. Kai susitelkiame, jaučiamas lengvumas ir malonus sutelktumo jausmas. O laiko tarpas tarp sprendimo-veiksmų, ir veiksmų-sprendimo išnyksta. Didžiausias pavojus yra po sprendimo, nes jeigu sprendimas iššaukia neigiamas emocijas ir nemalonius jausmus, pradėsime vilkinti. Būtent todėl toks svarbus sprendimas, nuo jo priklauso ar užstrigsime ties nemaloniais pojūčiais ar pereisime į veikimą. Juk tame ir problema, tiesa?

Iš esmės, tikriausiai tereikia išsiugdyti įprotį, kuris leidžia greitai parinkti kitą pakankamai komfortabilų mažą žingsnį, kurį darysime ir tiesiog mėgaujamės jį atliekant, nes jį padaryti lengva.

Sakykit ką norit, tačiau ir čia yra gajūs mitai ar tiesiog vilkinimo šalinimo „sprendimai“, kurie paprasčiausiai neveikia arba veikia labai ribotai ir turi ypatingai nemalonių šalutinių poveikių. Pabandysiu vieną kitą suformuluoti. Esu juos išbandęs, man jie nepadeda. Ir paaiškinsiu kodėl.

Tai neveikia:

1. Draudimai. Draudimas sau užsiimti pašalinėmis veiklomis. Tam reikia neįtikėtinai daug valios pastangų. Įmanoma retkarčiais pasitelkti valią, tačiau tą daryti ištisai praktiškai neįmanoma. Valios atsargos pradeda sekti neįtikėtinu greičiu ir labai išvargina;
2. Pažadai. Rytoj tikrai imsiuos… nepadeda. Nesiimsim. Nepasitenkinimas savo neveiklumu turi išaugti iki milžiniškų aukštumų, kad įveiktų nemalonias emocijas, kai reikia imtis pernelyg sunkios užduoties. Taip nutinka pernelyg retai ir brangiai kainuoja. Net jei ir imamės veikti, po to veiksmo nepasitenkinimas nuslūgsta ir vėl prasideda vilkinimas;
3. Paskatinimai. Bandymas save paskatinti, pavyzdžiu: jeigu padarysiu „tai“, tada galėsiu sau leisti tą ar aną. Tai neveikia, nes mes iš savęs bandome atimti pasirinkimo laisvę, o tai baisiai nemalonu, nes žmogaus vienas prigimtinių poreikių žinoti, kad turi galimybę rinktis, o čia imi tai riboti;
4. Palaukti įkvėpimo. Ar iš anksto numanome kiek jo reiks laukt? Valandą, dvi, metus? Patirtis rodo, kad įkvėpimą prisivilioti geriausiai sekasi tiesiog veikiant, tada jis susidomi kuo čia užsiiminėju ir pats prisistato;
5. Pailsim. Bandymas pailsėti darant kažką pašalinio, nes jautiesi pavargęs. Paradoksas tame, kad pašalinės atsitiktinės veiklos tik dar labiau nuvargina, tai vyksta dėl to, kad dėmesys tada blaškomas. Ir kaip bebūtų keista, žmogus įsijautęs į veiklą, retai kada jaučiasi pavargęs. Todėl pailsėti yra tik vienas būdas – susitelkti;
6. Bandymas orientuotis į rezultatą. Atrodytų labai logiška, bet tiesa tame, kad kuo daugiau susitelki į rezultatą, tuo didesnį skirtumą matai tarp to kaip yra ir to, ko reikia. Tuomet visas kelias iki rezultato atrodo baisiai didelis ir gąsdinantis;
7. Prieskoniai. Tai labai paplitęs būdas. Žmonės įsijungią radiją, muziką, ką nors kramsnoja, gerią arbatą/kavą ar dar daro kažkokius papildomus veiksmus, kurie neva turėtų veiklą padaryti malonesne. Neesu prieš prieskonius, tačiau jų nauda iš tiesu yra nykstanti. Kai esu visiškai susitelkęs ties veiksmu, aplinkinių garsų beveik negirdžiu, alkio ir troškulio nejaučiu, pabendrauti su kuo nors tuo metu poreikio visiškai nejaučiu ir t.t. Tiesiog darau ką darau ir jaučiuosi puikiai.

Manau ir patys neveikiančių „sprendimų“ žinot daug ir esat išbandę. Galbūt pasidalinsit?

Iš tikro mes nedarome didelių darbų. Pavyzdžiui rašydamas šį įrašą, turėjau atlikti šimtus mažyčių darbelių. Kiekvienas iš jų buvo pakankamai lengvas, nors užtrukau net keletą valandų, kad išplėtočiau ir sudėliočiau mintis taip, kaip noriu. Pradžioje kilo mintis, po to užrašiau dar kelias mintis apie pagrindinę. Susiradau tinkamą nuotrauką, paruošiau ją ir įkėliau. Tada ėmiausi pirmos pastraipos. Po jos jau buvo aišku kokia bus antra. Vėliau prasidėjo tekstų fragmentų pastumdymai. Atėjus laikui miegot, darbus palikau. O iš ryto buvo lengva pradėti, nes pradėjau nuo mažų veiksmų, o ne su mintimi, kad „reikia pabaigti“. Pirmiausia įjungiau kompiuterį, atsidariau wordpress, prisiminiau kur baigiau, ėmiausi detalizuoti konkrečią mintį, ir štai – įkvėpiams pats atėjo, kilo minčių, kad verta nupiešti diagramą, parašyti apie neveikiančius sprendimus ir t.t. Jokio vilkinimo nebuvo, tiesiog sklandus procesas iš daugybės mažų, lengvų darbelių. Ir beje, labai malonus.

Daugiausiai laimės ir sėkmės patiriu tada, kai turiu didelius tikslus ir dirbu prie smulkmenų artinančių link tų tikslų. Galbūt tai ir yra buvimo čia ir dabar pamatai, kurie patikimi tiek trumpalaikėje, tiek ir ilgalaikėje distancijoje.

Tyrinėjimai atidėliojimas, čia ir dabar, delsimas, kaip siekti tikslo, procrastination, sklandumas, vilkinimas