Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Vienu metu laikėme kuosas. Iškrito iš lizdo, tai priglaudėm. Labai įdomūs sutvėrimai. Vasarą įlipdavo į kriauklę ir bandydavo maudytis, tai pripildavome jai taziką vandens. O kiek jai džiaugsmo būdavo, įlipa, plasnoja sparnais, taškosi ir karksi. Pamenu rinkdavau tokius vabalus, kuriuos vadindavome gaisrininkais, nes jie buvo juodai oranžiniai. O po to šerdavau su pincetu. Paukščiai labai smagiai prašo lesti. Pati kuosa būdavo labai išdykus, jeigu tik palikdavo kas degtukų dėžutę, kuosa viena koja ją priremdavo, snapu atidarydavo ir visus degtukus iš dėžutės išmėtydavo aplinkui. Po to ramu, bet jeigu tik bandai degtukus sudėti atgal, ji vėl prisistato ir išmėto. Sutemus įsitaiso ant vienos kojos, snapą įkišą už nugaros į sparnus ir snaudžia. Viena iš kuosų buvo tiek pripratus, kad iškrisdavo paskraidyti ir grįždavo. Ją kartą buvom nusivežę bulvių kasti, tupi sau vidurį lauko ant kastuvo. Ir atmintį turėjo, atpažindavo kai ją kviečia, džiaugdavosi kai kas nors grįždavo namo.

Vaikystėj pamatęs akvariumą pas draugą, labai užsinorėjau ir pats laikyti. Juk taip įdomu, galima prižiūrėti, neršti žuvis, eiti gaudyti gyvo maisto po balas ir tvenkinius. Žuvys įdomus gyvūnai, jeigu gerai įsižiūrėti, jos turi netgi nuotaiką, dūksta ir yra be galo išradingos. Akvariume turėjau molinezijų, vieną patelę ir patinėlį. Be abejo patinėliui ji labai patiko ir jis ją vaikydavosi. O ji sugalvojo plaukti per aeratoriaus pučiamus oro burbulus, kadangi ji stambesnė, tiesiai ir praplaukia. O patinėlis įplaukęs į tą srautą būdavo pakeliamas iki vandens paviršiaus ir taip patelė išlošdavo laiko atsipūsti nuo vaikymosi. Įdomu, kad žuvims duodant per daug maisto, jos su juo pradeda žaisti. Paragauja, išspjauna. Stebint akvariumą kas kart galima pamatyti vis naujų unikalių žuvų gyvenimo istorijų.

Katinai, kai vėsu arba šalta, renkasi šiltas vietas, todėl vasaros metu jie geriau drybsos ten kur grynas oras ar vėsu, o žiemą rinksis šiltas. Kadangi akvariumas buvo su dangčiu, o dangtyje dvi lempos, pats dangtis įšildavo. Kurgi nebus smagu ant tokio dangčio nusnūsti. Kraustydamasis akvariumą pardaviau ir tada pamačiau tai ko iki tol dar nebuvau matęs. Murka (katė) mėgdavo atbėgti, užšokti ant fotelio, o nuo jo ant akvariumo. Ir koks man netikėtumas buvo, kai ji atbėga, užšoka ant fotelio ir jau norėtų šokti ant akvariumo, bet akvariumo nėra… Ji pasimeta, pradeda uostinėti sau po kojomis ir nueina. Jei tai būtų tik vienas kartas, tai dar būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau tokia scena kartojosi dvi ar tris dienas, bent keletą kartų per dieną… Akivaizdu, kad gyvūnai irgi turi įpročius, kaip ir žmonės, kurie yra tiek gerai nušlifuoti, kad daromi be sąmoningų pastangų.

Kai kurie katinai ypač smalsūs ir landūs. Jeigu tik ką nors šlaminu būtinai prisistato Juodis (katinas) ir taikosi žaisliuką nugvelbti. Dažniausiai pavyksta, kai to nematau.  O landumas didžiausias, jei tik atsiveria koks naujas plyšys, būtinai reikia jį išbandyti.

Dar žaisdavau su katinu prie pagaliuko pririšta pele. Smagu, ją suki palei žemę, katinas bando pagauti. O grindys tai slidžios, pagauti sunku. Po tokių gaudynių katinas atsigula ir kažką mąsto. Ir jau sekantį kartą jam lengviau pagauti, o man sunkiau išsisukti. Iš pradžių būdavo lengva katiną vaikyti, tačiau po kelių jo apmąstymų, jau nesunkiai pagaudavo. Tokius katinų apmąstymus galima stebėti labai dažnai, ypač kai jiems jiems kas nors nepasiseka, atsitrenkia ar nukrenta. Labai panašu į žmones, jie irgi susimąsto, kai kas nors stringa.

Kai kurie katinai ypatingai atsargiai elgiasi su savo nagais žaisdami, jų net neišskleidžia ir stengiasi neapdraskyti. O juk atrodo, kad turėtų refleksai imti viršų, bet pasirodo ne, refleksus pažaboti jie moka su tam tikromis išimtimis. Tiesa kaip ir žmonėms, sunkiausia su refleksais, kai yra baimės.

Ar jūs kada nors matėt gamtoje purvinus gyvūnus? Turiu galvoje, ne kiemo kates, o laukinius. Mačiau lapių, kiškius, ežius, paukščiai, voveres, drugelius, vabalus. Visi jie buvo švarūs. Ką galėtų reikšti posakis „kaip kiaulė“? Bet kas gyvendamas tokiame tvarte kaip laikomos kiaulės bus purvinas nuo ausų iki kojų. Katės nuolatos išsilaižo, paukščiai iškedena plunksnas snapu, beždžionės viena kitai išrankioja šiukšles ir t.t. Tiesa yra išimčių, kuriems išsipurvinti naudinga, nes taip apsisaugo nuo karščio.

Tokius pastebėjimus būtų galima tęsti ir tęsti. Mano patirtys apie gyvūnus rodo, kad jie gali būti be galo meilūs, draugiški, ištikimi, išradingi, žaismingi, protingi, smalsūs ir t.t. Dar daugiau, jie turi savo įpročius, juos keičia, moka planuoti, tyrinėti, netgi suvaldyti instinktus. Kažko labai panašu į žmones, ar ne taip?

Mano požiūriu žmones ir kitus gyvūnus sieja labai įdomus reiškinys, ir jie ir mes vadovaujamės vertybėmis, tiesa – kiekvieno gyvūnų atstovo tas vertybių rinkinys kitoks. Vienų brandesnis, kitų tik užuomazgos. Ir nesvarbu, kad žuvies kūryba galbūt atrodo primityvi su žmogaus, tai vistiek kūryba, tai vistiek vertybės išraiška. Juk maži vaikai taip pat kuria ir nieko tokio, kad tai daro netobulai. Kai kurių vertybių mes galime net ir patys mokytis iš gyvūnų kaip jie sugeba jas iškleisti. Be abejonės yra ir ydų, tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Tačiau kvailoka yra nurašyti ydas su etiketę, kad tai „gyvuliškumas“, o visa kas gera, tai neva išskirtinai žmogaus nuopelnai ir jo savybės. Deja ne.

Manau visus žmones nepriklausomai nuo rasės, tautybės, orientacijos, kitų savybių, ir gyvūnus, vienija vertybės, kurių mokomės vieni iš kitų. Be abejo ydos irgi paplitusios, tačiau matau gyvais pavyzdžiais, kad jas mažinti stengiasi ir žmonės ir gyvūnai.

Tyrinėjimai gyvuliškumas, vertybės, ydos, žmogiškumas

Kartą pastebėjęs, kad valgau greitai, nusprendžiau sulėtinti tempą ir kaip prie to pripratau, nes tai gerokai maloniau.

Iškėliau hipotezę, kad valgymo skubėjimas sukelia organizmo įtampą. Jeigu skubi, vadinasi yra pavojus, kad maistą atims. Paprasta, bet geležinė fizinio kūno logika. Tačiau, jei tik tempas sulėtinamas, apima ramybė. Kūnas mano, kad niekas nesikėsina į maistą, juk valgai ramiai, vadinasi esi saugus, ir reaguoja atsipalaiduodamas - juk viskas gerai.

Įpratus prie lėtesnio tempo, jei kokį kartą per skubėjimą visgi valgau greitai, tai po to skrandis apie tai duoda žinoti - jam nepatiko.

Po metų kitų vienas žmogus pasakė įdomų pastebėjimą. Anot jo, stambūs žmonės valgo labai greitai. Pradėjau stebėti. Na ir tikrai. Nemačiau nei vieno stambaus žmogaus, kuris valgytų ramiu, lėtu tempu. Su vidutinio ar smulkesnio sudėjimo žmonėmis yra įvairiai, jie valgo įvairiai.

Gal ramus valgymo tempas yra svorio numetimo raktas? Gal kas bandėt? Sotumas paprastai kiek vėluoja, antraip nebūtų persivalgymo sąvokos. Jeigu valgoma greitai, elementariai persivalgoma, nes nesijaučia ribos tarp alkio ir sotumo jausmo, o kūnui stresas ir pradeda kaupti lašinius, juk maistą gali atimti.

Na ir dar yra vienas nepatogumas jeigu valgoma su kažkuo ir tie žmonės turi laukti. Kūnui stresas, nes reikia skubėti. Šiuo atžvilgiu vienam valgyti kartais gerokai sveikiau.

Gal neverta skubėti pavalgyti ir taip taupyti vos kelias minutes savo sveikatos sąskaita?

Tyrinėjimai mityba, nutukimas, sveikata

Galima mėginti atrasti, sukurti arba naudoti vieną tobulą, išbaigtą planavimo metodiką visiems gyvenimo atvejams. Tačiau mano patirtis rodo, kad toks metodas yra griozdiškas ir jo priežiūra suryja didelius pastangų ir laiko rezervus. Ir tai vien tik tam, kad ta sistema būtų gyvybinga ir prižiūrėta, ji kaip įrankis pradeda reikalauti laiko sau. Man norisi daryti paprasčiau, naudoti tai kas konkrečiu momentu ir konkrečiame kontekste veikia geriau bei lanksčiau ir atsitraukti nuo tų metodų, kurie paprasčiausiai tuo metu nieko neduoda arba tik dar labiau supainioja.

Šiuo įrašu pabandysiu pateikti būdą, kaip galima visai lengvai tvarkytis su labai komplikuotomis sritimis. Ypač komplikuotas sritis galima atpažinti pagal tokius požymius:

1. Be galo daug detalių, jos tarpusavyje labai susietos;
2. Tam, kad atlikti didesnę užduotį, tenka ją suskaidyti į mažesnes, o pastarąsias į dar mažesnes ir taip vis gilyn ir gilyn. Dažnai atrodo, kad sprendžiama problema su pirmine jau net tiesioginio ryšio neturi;
3. Jei reikia po dienos ar kelių įsijungti į tokią sritį yra be galo sunku, nes viskas paprasčiausiai išgaruoja iš galvos, tenka žiūrinėtis kas buvo daryta ir prisiminti;
4. Įkvėpimą labai sunku prisivilioti, nes srities komplikuotumas toks didelis, kad joks lengvumo pojūtis žvelgiant į sprendžiamą užduotį tikrai neužlieja;
5. Labai dažnai tenka apmąstyti ar tik ko nors nepamiršau;
6. Reikia labai daug tikrinti. Ar tikrai viskas gerai gavosi? Ar tikrai taip reikėjo? Ar tikrai su ši problema jau išspręsta? O gal dar kažko trūksta? Ir t.t.;
7. Sričiai skiriama labai daug dėmesio, pastangų, priežiūros ir laiko.

Ar atpažinote kokią nors sritį, kurioje jaučiatės panašiai? Tai galėtų būti įvairūs projektai, galbūt kažkas susieta su mokslais ar tiesiog darbu. Galbūt net kažkokie asmeninio gyvenimo aspektai. Mano gyvenime visada yra bent viena tokia komplikuota sritis, būna kad ir kelios. Ne visad jos vienodo intensyvumo, būna ir atokvėpių. Blogiau būna tada, kai žmogui visas jo gyvenimas atrodo būtent toks, o ne kažkokia sritis. Tikriausiai ir tada šis būdas galėtų kažkiek padėti.

Dabar apie sprendimą. Jo esmė gana paprasta. Vienai komplikuotai sričiai sukuriame vieną sąrašą. Pradžiai jis bus tuščias. Ir pradedame jį naudoti štai tokia eiga:

1. Ką dabar daryti? Užrašome užduotį, kurią reikia atlikti šiuo metu. Rašome ne tai koks turi būti rezultatas, bet ką konkrečiai reikia padaryti kad gautumėte norimą rezultatą. Šį skirtumą reikia labai gerai suprasti;
2. Skaldom. Jeigu užduotis atrodo per didelė, tuomet ją triname ir vietoj jos rašome dvi, tris ar daugiau mažesnių, kurias padarius bus atlikta nutrinta užduotis. Per didelė užduotį laikau tokią, kuri reikalauja daugiau laiko nei valanda ar dvi (tai subjektyvu) arba, kai galvoje reikia išlaikyti pernelyg daug sąsajų su kitomis užduotimis, kas labai vargina. Jei sunku tą padaryti, gali būti, kad kažkokių duomenų dar trūksta ar reikia pasitikslinti. Užduotis turėtų būti tokia, kuri aiški, sukelia paprastumo jausmą ir galite lengvai jos imtis;
3. Darom. Jeigu jau turime aiškiai suformuluotas dvi, tris, galbūt penkias užduotėles, kurios jau neatrodo bauginančiai komplikuotos, imame pačią pirmą ir darome kol padarome. Eigoje jei reikia, įrašome naujas užduotis į sąrašą, kad jų nereiktų laikyti galvoje ir būtume ramūs, kad nepamiršime. Paprastai būna, kad bedarant vieną užduotį, kyla minčių ką dar reikės padaryti, kad visi galai susieitų;
4. Fiksuojame. Atlikę užduotį, ją sąraše perbraukiame, bet neištriname;
5. Peržiūra. Patikrinam sąrašą, ar juo galime ir toliau vadovautis. Jei ne, tai pastumdom bei pakoreguojam;
6. Iš naujo. Jei užduočių neliko, grįžtame į pirmą punktą, jei dar yra, tada grįžtam į antrą ar trečią, priklausomai nuo situacijos.

Galima sakyti, kad gausime kažką panašaus į veiklos protokolą. Tokio sąrašo pavyzdys užpildytas Loren Ipsum simboliais galėtų atrodyti maždaug taip:

Realaus sąrašo nepateikiu, nes tai būtų per daug asmeniška. Viršuje turime srities pavadinimą. Pilkos pastraipos yra jau atliktos užduotys. Juodos pastraipos - tai ką dabar reikia padaryti. Pirma juoda pastraipa po pilkų yra ta užduotis, kurios reikia imtis pirmiausia, būtent dabar. Toks sąrašas gali pildytis be galo.

Pliusai, kuriuos pajutau pradėjęs tokią metodiką naudotis buvo akivaizdūs ir labai džiuginantys.

Pirma. Nueidamas nuo tokios srities galiu sau leisti pamiršti ką dariau ir pilnai atsiduoti kitoms. Nes dabar žinau, kad grįžęs prie šios srities galėsiu peržvelgti sąrašą darbų, kuriuos dariau ir gana greitai prisiminiu kas buvo padaryta, kur sustojau ir netgi ką konkrečiai turiu daryti toliau. Vadinasi nebegaištamas laikas įsijungimui į darbą. Tą pačią minutę kai tik grįžtu prie šios srities, galiu iš karto tęsti darbus nuo tos vietos kur jie buvo baigti.

Antra. Žymiai mažiau streso ir baimės ką nors pamiršti. Kai užsirašau konkrečias aiškias užduotis, jas daug lengviau atlikti, nei kai jos tupi kažkur sąmonės kamputyje kaip neapibrėžtas darinys. Dar daugiau, šios užduotėlės jau yra paskaidytos, todėl jos lengviau įveikiamos, nei galvojant vien tik apie norimą rezultatą.

Trečia. Išlieka istorija veiksmų, kas apskritai toje srityje buvo daryta. Ją galima peržiūrėti įvairiausiais tikslais. Pavyzdžiui ieškant pasikartojančių problemų, jei norėtumėt pagerinti veiklą. Taip pat gali padėti, jei dėl kokių nors priežasčių prisireikė atkasti ką gi jūs veikėt per tam tikrą laikotarpį. Žinoma, gali būti, kad ta istorija ir nebus panaudota, bet ji čia tik pasekmė pačios metodikos, o ne tikslas.

Ketvirta. Darbas tampa labiau optimalus pradžiai paskyrus šiek tiek dėmesio konkrečiai apgalvojant koks kitas mano žingsnis, ką konkrečiai toliau daryti ir turint patį paprasčiausią kelių žingsnių minimalų planą. To dažnai pilnai pakanka.

Penkta. Gerokai sumažėja vilkinimo, nes užduotis pradedama daryti tik tada, kai ji aiškiai ir įveikiamai suformuluojama. Apie vilkinimo priežastis jau rašiau, būtent ten aprašytais pastebėjimais ši metodika ir pagrįsta.

Bandžiau rašyti į  sąsiuvinį, tačiau jis truputi nepatogus tuo, kad neišeina užduočių pastumdyti. Tada tenka braukti net ir tas, kurios nebuvo padarytos ir perrašyti jas kitaip. Žinoma, nedarytų užduočių perbraukymas galėtų skirtis. Sąsiuvinis gerai, jeigu po ranka nėra kompiuterio.

Kol kas naudoju MS Word, pavyzdys irgi iš ten. Jei prie to paties sąrašo reikia prieiti iš kelių vietų, gali tikti ir tokios sistemos kaip Springpad arba panaudoti kokią nors katalogų sinchronizavimo programą. Priemonė čia labai didelio skirtumo neturi, svarbu kaip ja naudojamasi.

Ar darot ką nors panašaus?

Tyrinėjimai kaip nepamiršti, planavimas, užduočių formulavimas, vilkinimas

Paliesti

Parašysiu kelias mintis apie prisilietimus. Ne apie fizinius, bet apie tuos, kurie paliečia pačią giliausią ir jautriausią mūsų dalį.

Kai kurie žmonės, patirtys, mintys ar įvykiai paliečia pačias giliausias sielos stygas. Jos ima groti. Ne taip jau senai man pasidarė akivaizdu, kad šiais atvejais viduje vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Tam kad jie įvyktų, būtina sustoti ir tiesiog paklausyti tos muzikos. Tiesiog sustoti ir paklausyti.

Sunku iš tikro pasakyti koks tai jausmas, galėčiau išskirti vos vieną kitą požymį ir tai labai miglotai:

1. Visas dėmesys kažkur susitelkia, kartais net akys pasidaro stiklinės ir aplinkui nieko nebepastebiu, tarsi susiliečiau su vyksmu, kuriame dalyvauju. Jokių minčių, tiesiog intensyvus dėmesingumas. Kartais vaizdas pasidaro nepaprastai ryškus, tačiau garsas tarsi dingsta. Lyg bandyčiau situaciją nufilmuoti kažkokia vidine kamera. Tokiais atvejais žmonės instinktyviai būtinai paklausia: apie ką taip susimastei?
2. Tai trunka tam tikrą laiko tarpą, keletą ar keliolika sekundžių, galbūt net minutes. Kartais būna taip, kad dėmesys vis grįžta ir grįžta prie to potyrio;
3. Tai ką patiriu atrodo labai svarbu ir prasminga, nors kartais ir nelabai aišku kodėl.

Manau dar reiktų įvesti laipsnį, kiek labai paliečia. Nes gali būti pastovūs prisilietimai, bet negilūs. Tačiau gali būti vienkartiniai, tačiau sukrečiančiai gilūs.

Be abejonės paliečia ne bet kas. Tikriausiai tai labai priklauso nuo to kaip žmogus gyvena ir ką vertina. Tai kas paliečia manąsias, kitiems gali atrodyti nereikšminga ir neverta dėmesio. Ir atvirkščiai. O jei kažkas jau kartą palietė, tai nėra jokios garantijos kad palies ir antrą kartą, tai neprivalo tęstis amžinai. Viskas kas žemiška iš esmės yra laikina. Kad ir ką nuostabaus rastume gyvenime, tai neprivalo tęstis visą gyvenimą, galbūt tęsis, bet neprivalo.

Man kyla klausimas, ar galime mes savo žodžiais paliesti kitus, per patarimus ar rekomendacijas? Mano patirtis rodo, kad beveik neįmanoma. Pernelyg dažnai tokie pašnekesiai suprantami visiškai kitaip, iš viso nesuprantami arba paprasčiausiai ignoruojami. Visi žmonės kurie iš tikro mane palietė, dažniausiai tai padarė netyčia, nei patys to nesuprasdami. Pasakė kokį nors komentarą, kažkaip pasielgė ir t.t. Labai retais atvejais, kai kurie prisipažįsta, kad juos paliečiau.

Leistis

Jeigu žiūrėti detaliau kas vyksta tuomet, kai kažkas paliečia, visada yra konkretus kontekstas ir įvykis. Kaip suprantu, tuo metu įgyjame kažkokį patirties fragmentą, kuris mums be galo svarbus. Tas fragmentas pradeda integruotis su mūsų esme ir jam pavyksta tiek, kiek mes leidžiamės. Jis nusėda mumyse taip giliai, kiek jam pajėgiame atsiverti. Jeigu naujasis patirties fragmentas apsijungia su kitu ar kitais patirčių fragmentais, jų susijungimo metu gimsta nauji suvokimai. Jeigu fragmentui dar nėra su kuo apsijungti, tuomet mes tiesiog patiriame, kaip fragmentas giliai nusėda ir tampa mūsų dalimi.  Vieni suvokimai tampa mūsų dalimi, mes tiesiog pradedame gyventi pagal juos natūraliai, o kiti ateina ir nueina, nei paliečia, nei nusėda.

Yra daugybė patarimų, rekomendacijų ar tiesiog nuostabių pavyzdžių kaip neva reikėtų elgtis ar gyventi. To galima rasti visur: knygose, filmuose, kalbant su žmonėmis ir visur kur tik prisidėjo žmogus. Dažnai netgi aiškinama, kad ši knyga ar seminaras padarys revoliuciją, jūs tapsite visai kitas žmogus, nuo šiol gyvenimas bus neatpažįstamai pakitęs… Pažystama? Kiek tokių rekomendacijų ar knygų perskaitėte? Ir kaip labai viskas pasikeitė? Esu tikras kad viena kita mintis ir tikrai jus palietė, padarė gyvenimą šiek tiek kitokiu, bet toli gražu ne 180 laipsnių ir tikrai ne visose srityse. O priežastis paprasta, jeigu svetima sistema sužavėjo ar labai patiko, tačiau ji nenusėdo pakankamai giliai, neįmanoma, kad ja pradėsite gyventi. O jei nepalietė, tai galbūt prieštaravo jūsų vertybėms arba jūs paprasčiausiai neturit tam tikros patirties, kuri būtina, kad suvoktumėt tikrąją esmę. Kartais atrodo lyg viskas aišku ir suprantama, netgi galima pritarti, kad protingai visai skamba ir tikriausiai būtų gerai taip gyventi, bet to nedarom. Kad suvokimai, mintis ar idėjos pradėtų daryti mums įtaka, jos turi tapti mūsų dalimi.

Kiek matau, labai paliečia ir įsirėžia tai ką mes nuolat darome, ties kuo koncentruojamės. Ankščiau ar vėliau patirčių susikaupia tiek, kad pradeda gimti suvokimai, kurių iki tol neturėjome. Jie gimsta iš vidaus, kai kurie nusėda giliau, kiti mažiau. Naujoje srityje labai svarbu tiesiog veikti, kaupti patirtis, taip kuriamas pagrindas iš patirčių. O suvokimai pradeda atsirasti eigoje, kai jau tas pagrindas susiformuoja. Kai kurios mintys iš viso neturi šansų nusėsti, net jei jos atrodo genialiai. Nėra patirties, kuri leistų pajausti suvokimo prasmę ar tos vertybės mums svetimos.

Jeigu kažkas paliečia, tačiau nepaliekama erdvės ir laiko tam nusėsti, greičiausiai tai netaps mūsų dalimi. Mano dažnos klaidos būdavo manyti, kad pagalvosiu apie tai vėliau arba, kad reikia užsirašyti detalesniam apmąstymui, arba tiesiog perėjimas prie kitų minčių ar veiklos. Tuomet tarsi užsiblokuoja durys patirimui ir jis neturi jokių šansų nusėsti. Dabar jau visad pristabdau tempą ir tiesiog leidžiu sau giliau išgyventi tai ką jaučiu.

Dar nežinau atsakymo į klausimą kaip gi atsivert, žinau tik tiek, kad tai kas nepalietė - nusėsti šansų neturi. Jei palietė - vadinasi nusės, tačiau klausimas - kaip giliai… Ir jeigu mus kas nors bando paliesti, mes galime tam leistis arba galime neleisti. Tai laisvas pasirinkimas.

Tyrinėjimai dėmesys, integracija, mokymasis, patirtis, suvokimai

Įstrigo vieno žmogaus pasakymas: jeigu peizažas nesikeičia, vadinasi niekur neini. Šią būseną įsivaizduoju maždaug taip, kaip atrodo nuotrauka. Esi nuėjęs dalį kelio ir ten kur esi, viskas pažystama, aišku, ramu ir saugu. Tai komfortabilus gyvenimas, reikia nedaug pastangų, kad jis tiesiog tęstųsi. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena smulkmena… Toks gyvenimas nuobodus. Bandant pažvelgti kas būtų einant keliu toliau, nieko nesimato ir žvelgti labai baisu, atrodo ten nuėjus ištiks visos įmanomos bėdos. Viduje vyksta kova. Vienai pusei labai baisu nežinomybė, ji bijo prarasti tai ką turi ir nenori rizikuoti. Jausmas toks, kad jei tik pajudėsi tolyn, visas pasaulis ims kliudyti, sunkumų našta parklupdys, o tai ką turi - bus atimta. Tačiau kita dalis sako, kad toks gyvenimas nusibodo, reikia judėti tolyn. Ši kova gali tęstis savaites, metų metus ar net visą likusį gyvenimą. Eiti baisu, tačiau pasilikti nesinori. Kartais žmonės laukia įkvėpimo, tinkamos progos, žmogaus, kuris šią sprendimo atsakomybę perimtų ar aplinkybių, kurios nepaliktų kitos išeities kaip tik pajudėti.

Kasdienybėje dažnai matau labai panašias situacijas. Nusprendžiame ką nors atlikti ar tiesiog turime pareigų. Prasideda vilkinimas. Norėdami atlikti darbą, turime žengti į nežinomybę, kurioje tarsi laukia visi įmanomi sunkumai ir daugybė kliūčių. Nesinori net pradėti. Tada žmogus ima daryti įvairiausius nereikšmingus darbelius. Apsitvarko butą, palaisto gėles, paskaito ką nors internete, pažiūri kokį nors filmą ir t.t. Neįtikėtina koks gali būti kūrybingas žmogus, kai jis vengia imtis veiklos. Vilkinimas tęsiasi tol, kol visi laiko rezervai išeikvojami, o pats esi prispaustas ir darai ką reikia, antraip stipriai nukentėsi. Ir čia neretai nutinka keistas dalykas, atėjus momentui kada veiklą reikia nutraukti, pajunti, kad esi įsijautęs ir netgi visai noriai tęstum toliau, tačiau nebėra laiko.

Turėjau daug ypatingai sklandžių dienų, jų metu būdavo padaromi neįtikėtinai sudėtingi darbai ir jausdavausi puikiai. Praėjus daug laiko ir pamatęs tuos rezultatus, sunkiai atsistebiu kiek daug pastangų buvo įdėta ir kaip sunku būtų pakartoti. Tokias sklandžias dienas patiria daug kas, esu ne kartą girdėjęs kaip kiti stebisi, kad vakar padarė tiek daug, o šiandien net nesmagu kaip nesidaro. Juk turėjot tokių dienų?

Mane labiausiai domina kokie yra skiriamieji tų dienų bruožai, kuomet viskas vyksta tiesiog sklandžiai. Jas analizuodamas matau, kad sklandumas pasižymi nepaprastai dideliu susitelkimu ties tuo ką darau, ties viena maža smulkmena, kuria tuo metu rūpinuosi. Ne ties projektu, ne ties darbu, ne ties gyvenimo tikslais, ne ties rezultatu, o ties viena mažyte smulkmena. Kai tik ji padaroma, tuomet vyksta betarpiškas perėjimas prie kitos smulkmenos. Visas procesas atrodo nepaprastai vientisas, tolydus ir išbaigtas, daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Sklandžios veiklos požymiai atrodo maždaug taip:

1. Didelis susitelkimas ties viena smulkmena, kurią tuo metų darau;
2. Visiškas tikrumas ir pasitikėjimas, kad atliekama smulkmena padaroma ir bus padaryta. Juk tai smulkmena;
3. Atlikus vieną smulkmeną betarpiškai parenku kitą ir pereinu prie jos;
4. Tikslo, krypties, ar tiesiog orientyrų turėjimas kur link reikia judėti;
5. Daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Tai pastebėjęs, pradėjau formuoti įprotį. Bandau suvokti koks kitas mažiausias žingsnis tiesiausiai artintų prie tikslo. Jeigu tas žingsnis mane gąsdina ar verčia jaustis nepatogiai, vadinasi jis per didelis. Tuomet jį skaldau į mažesnius. Skaldyti galima iki tol, kol žingsniai tampa nedalomi. Geriausia, jei tie žingsniai tampa juokingai paprasti ir labai lengvai atliekami. Taip atliekant smulkmeną po smulkmenos einame link tikslo, susitelkiame ties vienu lengvai įveikiamu darbeliu. Vilkinimo esmė - baimė nesusidoroti. Ir jeigu užduotis kurią dabar turiu padaryti yra juokingai paprasta, tai baimė išnyksta ir priežasties vilkinti nebelieka.

Ciklinis procesas atrodo maždaug taip:

Vilkinamos veiklos procesas. Užsibrėžiama pernelyg didelė užduotis. Ji atrodo sunki ir sukelia nemalonius pojūčius. Būtent todėl tuo metu imamės bet ko, kas yra lengviau už tai. Tiesa? Išvaistę dalį laiko ir jėgų rezervų, vis tiek grįžtame prie sprendimo imtis veiklos, nes tik pabaigus vilkinti, grįžta nemalonūs pojūčiai. Jie niekur nedingo. Tačiau jei ir šį kart nesugebame nustatyti sau pakankamai lengvos užduoties vedančios link tikslo, mes ir vėl pasijuntame nemaloniai ir vėl pradedame vilkinti. Ir taip pasaka be galo. Kartais valios pastangomis prisiverčiame imtis veiksmų, bet šis kelias manęs nedomina.

Sklandžios veiklos procesas. Užsibrėžiama lengva, komfortabiliai maža užduotis, artinanti prie tikslo. Tai sukelia gerus, malonius pojūčius ir mes imamės veikti. Atlikę pasijaučiame dar geriau, nes jau kai ką nuveikėme. Iš kart imamės kitos užduotėlės, pastaroji ir vėl sukelia teigiamus pojūčius. Procesas sukasi, gauname rezultatus, jaučiamės laimingi ir daug atlikę. Po tokios veiklos užplūsta malonaus nuovargio jausmas.

Labai sklandžiomis dienomis ypatingai gerai pavyksta parinkti tuos mažus žingsnelius, visi jie sukelia teigiamus pojūčius. Kitu atveju, kuo daugiau sunkesnių sprendimų, tuo daugiau procesas stringa ir pradeda priminti vilkinimą. Dažniausiai nėra visiško vilkinimo arba visiško sklandumo, o yra taip, kad dalį laiko vilkiname, bet kitą dalį darome sklandžiai. T.y. nėra „taip“ arba „ne“, tačiau yra „kiek labai“. Kai susitelkiame, jaučiamas lengvumas ir malonus sutelktumo jausmas. O laiko tarpas tarp sprendimo-veiksmų, ir veiksmų-sprendimo išnyksta. Didžiausias pavojus yra po sprendimo, nes jeigu sprendimas iššaukia neigiamas emocijas ir nemalonius jausmus, pradėsime vilkinti. Būtent todėl toks svarbus sprendimas, nuo jo priklauso ar užstrigsime ties nemaloniais pojūčiais ar pereisime į veikimą. Juk tame ir problema, tiesa?

Iš esmės, tikriausiai tereikia išsiugdyti įprotį, kuris leidžia greitai parinkti kitą pakankamai komfortabilų mažą žingsnį, kurį darysime ir tiesiog mėgaujamės jį atliekant, nes jį padaryti lengva.

Sakykit ką norit, tačiau ir čia yra gajūs mitai ar tiesiog vilkinimo šalinimo „sprendimai“, kurie paprasčiausiai neveikia arba veikia labai ribotai ir turi ypatingai nemalonių šalutinių poveikių. Pabandysiu vieną kitą suformuluoti. Esu juos išbandęs, man jie nepadeda. Ir paaiškinsiu kodėl.

Tai neveikia:

1. Draudimai. Draudimas sau užsiimti pašalinėmis veiklomis. Tam reikia neįtikėtinai daug valios pastangų. Įmanoma retkarčiais pasitelkti valią, tačiau tą daryti ištisai praktiškai neįmanoma. Valios atsargos pradeda sekti neįtikėtinu greičiu ir labai išvargina;
2. Pažadai. Rytoj tikrai imsiuos… nepadeda. Nesiimsim. Nepasitenkinimas savo neveiklumu turi išaugti iki milžiniškų aukštumų, kad įveiktų nemalonias emocijas, kai reikia imtis pernelyg sunkios užduoties. Taip nutinka pernelyg retai ir brangiai kainuoja. Net jei ir imamės veikti, po to veiksmo nepasitenkinimas nuslūgsta ir vėl prasideda vilkinimas;
3. Paskatinimai. Bandymas save paskatinti, pavyzdžiu: jeigu padarysiu „tai“, tada galėsiu sau leisti tą ar aną. Tai neveikia, nes mes iš savęs bandome atimti pasirinkimo laisvę, o tai baisiai nemalonu, nes žmogaus vienas prigimtinių poreikių žinoti, kad turi galimybę rinktis, o čia imi tai riboti;
4. Palaukti įkvėpimo. Ar iš anksto numanome kiek jo reiks laukt? Valandą, dvi, metus? Patirtis rodo, kad įkvėpimą prisivilioti geriausiai sekasi tiesiog veikiant, tada jis susidomi kuo čia užsiiminėju ir pats prisistato;
5. Pailsim. Bandymas pailsėti darant kažką pašalinio, nes jautiesi pavargęs. Paradoksas tame, kad pašalinės atsitiktinės veiklos tik dar labiau nuvargina, tai vyksta dėl to, kad dėmesys tada blaškomas. Ir kaip bebūtų keista, žmogus įsijautęs į veiklą, retai kada jaučiasi pavargęs. Todėl pailsėti yra tik vienas būdas - susitelkti;
6. Bandymas orientuotis į rezultatą. Atrodytų labai logiška, bet tiesa tame, kad kuo daugiau susitelki į rezultatą, tuo didesnį skirtumą matai tarp to kaip yra ir to, ko reikia. Tuomet visas kelias iki rezultato atrodo baisiai didelis ir gąsdinantis;
7. Prieskoniai. Tai labai paplitęs būdas. Žmonės įsijungią radiją, muziką, ką nors kramsnoja, gerią arbatą/kavą ar dar daro kažkokius papildomus veiksmus, kurie neva turėtų veiklą padaryti malonesne. Neesu prieš prieskonius, tačiau jų nauda iš tiesu yra nykstanti. Kai esu visiškai susitelkęs ties veiksmu, aplinkinių garsų beveik negirdžiu, alkio ir troškulio nejaučiu, pabendrauti su kuo nors tuo metu poreikio visiškai nejaučiu ir t.t. Tiesiog darau ką darau ir jaučiuosi puikiai.

Manau ir patys neveikiančių „sprendimų“ žinot daug ir esat išbandę. Galbūt pasidalinsit?

Iš tikro mes nedarome didelių darbų. Pavyzdžiui rašydamas šį įrašą, turėjau atlikti šimtus mažyčių darbelių. Kiekvienas iš jų buvo pakankamai lengvas, nors užtrukau net keletą valandų, kad išplėtočiau ir sudėliočiau mintis taip, kaip noriu. Pradžioje kilo mintis, po to užrašiau dar kelias mintis apie pagrindinę. Susiradau tinkamą nuotrauką, paruošiau ją ir įkėliau. Tada ėmiausi pirmos pastraipos. Po jos jau buvo aišku kokia bus antra. Vėliau prasidėjo tekstų fragmentų pastumdymai. Atėjus laikui miegot, darbus palikau. O iš ryto buvo lengva pradėti, nes pradėjau nuo mažų veiksmų, o ne su mintimi, kad „reikia pabaigti“. Pirmiausia įjungiau kompiuterį, atsidariau wordpress, prisiminiau kur baigiau, ėmiausi detalizuoti konkrečią mintį, ir štai - įkvėpiams pats atėjo, kilo minčių, kad verta nupiešti diagramą, parašyti apie neveikiančius sprendimus ir t.t. Jokio vilkinimo nebuvo, tiesiog sklandus procesas iš daugybės mažų, lengvų darbelių. Ir beje, labai malonus.

Daugiausiai laimės ir sėkmės patiriu tada, kai turiu didelius tikslus ir dirbu prie smulkmenų artinančių link tų tikslų. Galbūt tai ir yra buvimo čia ir dabar pamatai, kurie patikimi tiek trumpalaikėje, tiek ir ilgalaikėje distancijoje.

Tyrinėjimai atidėliojimas, čia ir dabar, delsimas, kaip siekti tikslo, procrastination, sklandumas, vilkinimas

Šį keistą efektą pastebėjau dar dešimtoje klasėje. Tuo metu įstojau į gimnaziją, pažymiai krito, o kartu ir entuziazmas.

Per pirmuosius kelis mėnesius naujoje mokykloje mokėmės Turbo Pascal kalbos. Labai paviršutiniškai. Ši kalba man buvo visiškai nauja, iki tol programuoti neteko. Turėjau ne tik suprasti apie ką kalba, bet ir pasivyti kitus. Besimokant mano galvoje kažkas įvyko, pradėjau suprasti. Ir man tai labai patiko. Laisvalaikiu ėmiausi kurti, aiškintis ir mokytis šios kalbos. Darydavau susigalvotas užduotėles ir tuo mėgaudavausi. Jei trumpiau - atradau aistrą. Ši aistra buvo tiek nuoširdi, kad daugiau sunkumų informatikoje neturėjau.

Kai tik naujas pomėgis tapo kasdieniniu, visi sunkumai su kitais dalykais baigėsi. Pažymiai visose srityse pakilo, o mokytis pasidarė gerokai lengviau. Tai palietė net tokias gyvenimo sritis, su kuriomis ryšį apčiuopti vos vos pavyksta. Kodėl taip nutiko? Juk logiška būtų, kad didelis susitelkimas vienoje srityje reiškia, kad mažiau dėmesio lieka kitoms. Lyg ir turėtų būti priešingai.

Įstojus į universitetą pirmasis kursas buvo labai sunkus. Antrą mėnesį nuo studijų pradžios nusprendžiau sportuoti aikido ir dariau tą labai nuoširdžiai. Įeidamas į salę palikdavau visus rūpesčius už durų ir visą save atiduodavau treniruotėms. Keista, bet efektas ir vėl suveikė. Mokslai tapo lengvesni, pažymiai pakilo. Nors kasdien treniruotėms ir kelionei iki jų bei atgal skirdavau apie dvi-trys valandas, kurias galėjau skirti mokslams.

Labai panašūs dalykai vyksta su vertybėmis. Jeigu daug dėmesio skiriu vienai kažkokiame konkrečiame kontekste, ankščiau ar vėliau pastebiu, kad ji pasklido po visas gyvenimo sritis, o jai artimos sustiprėjo. Pavyzdžiui skiriant atidų dėmesį tvarkai, didėja aiškumas, paprastumas, ramybė, tikrumas ir t.t. O pati tvarka pasklinda net ir galvoje, jausmuose, paliečia veiksmus. Šitas efektas veikia ir ydoms. Pavyzdžiui, jei tik pradedu nesistengti vienoje srityje, labai greitai pastebiu, kad jau ir dėl nieko stengtis nebesinori. Todėl esu nusprendęs, kad ir kas nutiktų, svarbiausia daryti tris dalykus: stengtis, stengtis ir stengtis.

Tai dėsnis. Jei sutelkiame savo pastangas ties konkrečiu objektu, konkrečiame kontekste, pastangų kokybė nuraibuliuoja per visas gyvenimo sritis, pirmiausia paliečiant artimiausias, labiausiai susietas. Tai vyksta palaipsniui, bet aišku viena, kuo labiau sutelktos pastangos ir kuo daugiau jėgų į jas įdėta, tuo raibuliai didesni. O raibuliavimas liaujasi tada, kuomet išnyksta pastangos. Raibuliai šiek tiek uždelsti, todėl pradėjus dėti pastangas, raibuliai pasijaučia ne iškart, tačiau ne iš kart išnyksta pastangoms nutrūkus.

Šis dėsnis gali veikti ir labai griaunančiai, ydos lygiai taip pat greitai sklinda kaip ir vertybės, jeigu dėsime į tai pastangas. Pavyzdžiui leidžiate sau „nekaltą“ melą? Labai greitai meluoti taps normalu ne tik kitiems, bet ir sau. Kas bus toliau? Net ir galvoti apie tai nesinori, nes aišku ir taip, painiavos ir sunkumų daugės, o geri dalykai trauksis. Tai kaip mes pasitelkiame šį dėsnį kasdienybėje, yra mūsų pačių pasirinkimas ir atsakomybė.

Būtent todėl aš buvau, esu ir būsiu už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų bent vieną tikrai nuoširdžią aistrą. Palaikau visus, kurie ją turi. Ir ne tiek svarbu kas tai, svarbu kad ten telkiasi žmogaus nuoširdžiausios pastangos. Nuoširdi aistra ne tik suteikia laimės, bet ir patempia kitas sritis. Tokie žmonės įkvepia, nes patys yra didžiuliai savo aistros entuziastai.

Dabar jau esu tikras, kad aistros, kuriai skiriama daug dėmesio turėjimas yra visuminės ilgalaikės laimės dedamoji.

Tyrinėjimai aistra, laimė, pastangos

Neigiamos emocijos turi prasmę

Emocijos, kad ir kokios jos būtų, yra natūralūs žmogaus instrumentai kaip alkis ar troškulys. Emocijos mums tarsi signalas sustoti ir atkreipti dėmesį, nes vyksta kažkas svarbaus. Taip mes geriau pažįstame save ir aplinkinį pasaulį.

Dažnai esu girdėjęs ir skaitęs, kad negalima pykti, pavydėti, kad liūdesys ir kaltė yra blogai. Ir taip toliau ir panašiai. Kodėl mes turėtume jų atsisakyti? Vadinamosios neigiamos emocijos dažnai pridaro bėdų, o ar teigiamos nepridaro? Gal tik rečiau apie tai susimąstoma.

Kaip neigiamos emocijas kenkia?

Įsivaizduokime, kad pajaučiame pyktį, baimę ar kokią kitokią neigiamą emociją. Jeigu labai į ją įsijausime, emocija ima stiprėti, kuo intensyviau apie tai galvosime, tuo daugiau emocija pučiasi. Vėliau ateina apmaudas, kad savęs nesukontroliuojame, kaltė už skubotumą, nepasitikėjimas, kad nesusitvarkome su savimi, liūdesys, kad neesame tobuli. Tai gali taip užsitęsti, kad tiesiog paskęsime depresijoje. Visaip kaip bandysime užsimiršti ar atsipalaiduoti kažkokiomis išorinėmis priemonėmis ir tik dar daugiau žalos pridarysime.

Kova ar bandymas su neigiamomis emocijomis gyventi priveda prie dar didesnių problemų.

Tai ką gi daryti?

Į šį klausimą ieškau atsakymo jau daug metų. Norisi natūralios metodikos, kuri iš tikro veiktų.

Žemiau esanti metodika nėra labai paprasta, tačiau natūrali. Mes gyvenime dažnai elgiamės būtent šitaip, tačiau net neatkreipiame dėmesio, nes tuomet viskas vyksta pakankamai sklandžiai ir greičiau negu spėjame suvokti kaip visa tai vyksta.

Pirmas žingsnis. Įvardijimas. Sustoti ir paklausti savęs: ką jaučiu ir kodėl? Jei to nejaustume, vadinasi tai nebūtų svarbu. Paprastai priežastis nėra labai sudėtinga, todėl nėra prasmės labai ilgai apie tai mąstyti. Jei situacija užkabino, daugiau ar mažiau suvokiame kodėl.

Antras žingsnis. Sprendimas. Kai tik pasidaro aišku kodėl tai svarbu, tuomet klausiame savęs, koks kitas mano veiksmas, kad tai išspręsti? Kokį žingsnį man dabar žengti, kad situacija pagerėtų? Tas žingsnis nebūtinai turi būti vienintelis, tiesiog jis turi būti pirmas veiksmas kurio imsitės, kad situacija gerėtų. Geriausia jei jis bus realus, t.y. padaromas pakankamai nesunkiai ir pakankamai greitai, aiškus ir apibrėžtas.

Taigi, šiame etape mes jau žinome, kodėl taip pasijutome ir ką toliau darysime. Palengvėjo? Nei jei nežinote, kuo viskas baigsis, aiškumas šioje vietoje viską sustato į vietas, mes panaudojame emociją pagal paskirtį t.y. nusprendžiame ką ir kaip darysime toliau.

Trečias žingsnis. Veikti. Imamės veiksmų, kurių nusprendėme imtis. Čia jau nereikia jokių svarstymų. Šiame etape jaučiasi palengvėjimas, ryžtas, tikrumas. Tiesiog darome ką nusprendėme, po to seks antras, trečias ir visi likę žingsniai kol problema bus išspręsta. Bet neigiama emocija jau senai nebedalyvaus eigoje, ji tik padėjo atkreipti dėmesį.

Galutiniai pastebėjimai

Kaip manot, ar teigiamų emocijų paskirtis kitokia? O gal teigiamos emocijos irgi skatina imtis veiksmų?

Net neabejoju, kad bent kartą elgėtės būtent taip ar labai panašiai ir labai sėkmingai suvaldėte neigiamas emocijas. Kartais tai užtrunka vos kelias sekundės dalis. Ar prisimenat nors vieną tokį atvejį?

Tyrinėjimai emocijų valdymas, neigiamos emocijos