Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Vienu metu laikėme kuosas. Iškrito iš lizdo, tai priglaudėm. Labai įdomūs sutvėrimai. Vasarą įlipdavo į kriauklę ir bandydavo maudytis, tai pripildavome jai taziką vandens. O kiek jai džiaugsmo būdavo, įlipa, plasnoja sparnais, taškosi ir karksi. Pamenu rinkdavau tokius vabalus, kuriuos vadindavome gaisrininkais, nes jie buvo juodai oranžiniai. O po to šerdavau su pincetu. Paukščiai labai smagiai prašo lesti. Pati kuosa būdavo labai išdykus, jeigu tik palikdavo kas degtukų dėžutę, kuosa viena koja ją priremdavo, snapu atidarydavo ir visus degtukus iš dėžutės išmėtydavo aplinkui. Po to ramu, bet jeigu tik bandai degtukus sudėti atgal, ji vėl prisistato ir išmėto. Sutemus įsitaiso ant vienos kojos, snapą įkišą už nugaros į sparnus ir snaudžia. Viena iš kuosų buvo tiek pripratus, kad iškrisdavo paskraidyti ir grįždavo. Ją kartą buvom nusivežę bulvių kasti, tupi sau vidurį lauko ant kastuvo. Ir atmintį turėjo, atpažindavo kai ją kviečia, džiaugdavosi kai kas nors grįždavo namo.

Vaikystėj pamatęs akvariumą pas draugą, labai užsinorėjau ir pats laikyti. Juk taip įdomu, galima prižiūrėti, neršti žuvis, eiti gaudyti gyvo maisto po balas ir tvenkinius. Žuvys įdomus gyvūnai, jeigu gerai įsižiūrėti, jos turi netgi nuotaiką, dūksta ir yra be galo išradingos. Akvariume turėjau molinezijų, vieną patelę ir patinėlį. Be abejo patinėliui ji labai patiko ir jis ją vaikydavosi. O ji sugalvojo plaukti per aeratoriaus pučiamus oro burbulus, kadangi ji stambesnė, tiesiai ir praplaukia. O patinėlis įplaukęs į tą srautą būdavo pakeliamas iki vandens paviršiaus ir taip patelė išlošdavo laiko atsipūsti nuo vaikymosi. Įdomu, kad žuvims duodant per daug maisto, jos su juo pradeda žaisti. Paragauja, išspjauna. Stebint akvariumą kas kart galima pamatyti vis naujų unikalių žuvų gyvenimo istorijų.

Katinai, kai vėsu arba šalta, renkasi šiltas vietas, todėl vasaros metu jie geriau drybsos ten kur grynas oras ar vėsu, o žiemą rinksis šiltas. Kadangi akvariumas buvo su dangčiu, o dangtyje dvi lempos, pats dangtis įšildavo. Kurgi nebus smagu ant tokio dangčio nusnūsti. Kraustydamasis akvariumą pardaviau ir tada pamačiau tai ko iki tol dar nebuvau matęs. Murka (katė) mėgdavo atbėgti, užšokti ant fotelio, o nuo jo ant akvariumo. Ir koks man netikėtumas buvo, kai ji atbėga, užšoka ant fotelio ir jau norėtų šokti ant akvariumo, bet akvariumo nėra… Ji pasimeta, pradeda uostinėti sau po kojomis ir nueina. Jei tai būtų tik vienas kartas, tai dar būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau tokia scena kartojosi dvi ar tris dienas, bent keletą kartų per dieną… Akivaizdu, kad gyvūnai irgi turi įpročius, kaip ir žmonės, kurie yra tiek gerai nušlifuoti, kad daromi be sąmoningų pastangų.

Kai kurie katinai ypač smalsūs ir landūs. Jeigu tik ką nors šlaminu būtinai prisistato Juodis (katinas) ir taikosi žaisliuką nugvelbti. Dažniausiai pavyksta, kai to nematau.  O landumas didžiausias, jei tik atsiveria koks naujas plyšys, būtinai reikia jį išbandyti.

Dar žaisdavau su katinu prie pagaliuko pririšta pele. Smagu, ją suki palei žemę, katinas bando pagauti. O grindys tai slidžios, pagauti sunku. Po tokių gaudynių katinas atsigula ir kažką mąsto. Ir jau sekantį kartą jam lengviau pagauti, o man sunkiau išsisukti. Iš pradžių būdavo lengva katiną vaikyti, tačiau po kelių jo apmąstymų, jau nesunkiai pagaudavo. Tokius katinų apmąstymus galima stebėti labai dažnai, ypač kai jiems jiems kas nors nepasiseka, atsitrenkia ar nukrenta. Labai panašu į žmones, jie irgi susimąsto, kai kas nors stringa.

Kai kurie katinai ypatingai atsargiai elgiasi su savo nagais žaisdami, jų net neišskleidžia ir stengiasi neapdraskyti. O juk atrodo, kad turėtų refleksai imti viršų, bet pasirodo ne, refleksus pažaboti jie moka su tam tikromis išimtimis. Tiesa kaip ir žmonėms, sunkiausia su refleksais, kai yra baimės.

Ar jūs kada nors matėt gamtoje purvinus gyvūnus? Turiu galvoje, ne kiemo kates, o laukinius. Mačiau lapių, kiškius, ežius, paukščiai, voveres, drugelius, vabalus. Visi jie buvo švarūs. Ką galėtų reikšti posakis „kaip kiaulė“? Bet kas gyvendamas tokiame tvarte kaip laikomos kiaulės bus purvinas nuo ausų iki kojų. Katės nuolatos išsilaižo, paukščiai iškedena plunksnas snapu, beždžionės viena kitai išrankioja šiukšles ir t.t. Tiesa yra išimčių, kuriems išsipurvinti naudinga, nes taip apsisaugo nuo karščio.

Tokius pastebėjimus būtų galima tęsti ir tęsti. Mano patirtys apie gyvūnus rodo, kad jie gali būti be galo meilūs, draugiški, ištikimi, išradingi, žaismingi, protingi, smalsūs ir t.t. Dar daugiau, jie turi savo įpročius, juos keičia, moka planuoti, tyrinėti, netgi suvaldyti instinktus. Kažko labai panašu į žmones, ar ne taip?

Mano požiūriu žmones ir kitus gyvūnus sieja labai įdomus reiškinys, ir jie ir mes vadovaujamės vertybėmis, tiesa – kiekvieno gyvūnų atstovo tas vertybių rinkinys kitoks. Vienų brandesnis, kitų tik užuomazgos. Ir nesvarbu, kad žuvies kūryba galbūt atrodo primityvi su žmogaus, tai vistiek kūryba, tai vistiek vertybės išraiška. Juk maži vaikai taip pat kuria ir nieko tokio, kad tai daro netobulai. Kai kurių vertybių mes galime net ir patys mokytis iš gyvūnų kaip jie sugeba jas iškleisti. Be abejonės yra ir ydų, tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Tačiau kvailoka yra nurašyti ydas su etiketę, kad tai „gyvuliškumas“, o visa kas gera, tai neva išskirtinai žmogaus nuopelnai ir jo savybės. Deja ne.

Manau visus žmones nepriklausomai nuo rasės, tautybės, orientacijos, kitų savybių, ir gyvūnus, vienija vertybės, kurių mokomės vieni iš kitų. Be abejo ydos irgi paplitusios, tačiau matau gyvais pavyzdžiais, kad jas mažinti stengiasi ir žmonės ir gyvūnai.

Tyrinėjimai gyvuliškumas, vertybės, ydos, žmogiškumas