Archyvas

June, 2009 archyvas

Gyvūnai

2009-06-30

gyvunai

Vienu metu laikėme kuosas. Iškrito iš lizdo, tai priglaudėm. Labai įdomūs sutvėrimai. Vasarą įlipdavo į kriauklę ir bandydavo maudytis, tai pripildavome jai taziką vandens. O kiek jai džiaugsmo būdavo, įlipa, plasnoja sparnais, taškosi ir karksi. Pamenu rinkdavau tokius vabalus, kuriuos vadindavome gaisrininkais, nes jie buvo juodai oranžiniai. O po to šerdavau su pincetu. Paukščiai labai smagiai prašo lesti. Pati kuosa būdavo labai išdykus, jeigu tik palikdavo kas degtukų dėžutę, kuosa viena koja ją priremdavo, snapu atidarydavo ir visus degtukus iš dėžutės išmėtydavo aplinkui. Po to ramu, bet jeigu tik bandai degtukus sudėti atgal, ji vėl prisistato ir išmėto. Sutemus įsitaiso ant vienos kojos, snapą įkišą už nugaros į sparnus ir snaudžia. Viena iš kuosų buvo tiek pripratus, kad iškrisdavo paskraidyti ir grįždavo. Ją kartą buvom nusivežę bulvių kasti, tupi sau vidurį lauko ant kastuvo. Ir atmintį turėjo, atpažindavo kai ją kviečia, džiaugdavosi kai kas nors grįždavo namo.

Vaikystėj pamatęs akvariumą pas draugą, labai užsinorėjau ir pats laikyti. Juk taip įdomu, galima prižiūrėti, neršti žuvis, eiti gaudyti gyvo maisto po balas ir tvenkinius. Žuvys įdomus gyvūnai, jeigu gerai įsižiūrėti, jos turi netgi nuotaiką, dūksta ir yra be galo išradingos. Akvariume turėjau molinezijų, vieną patelę ir patinėlį. Be abejo patinėliui ji labai patiko ir jis ją vaikydavosi. O ji sugalvojo plaukti per aeratoriaus pučiamus oro burbulus, kadangi ji stambesnė, tiesiai ir praplaukia. O patinėlis įplaukęs į tą srautą būdavo pakeliamas iki vandens paviršiaus ir taip patelė išlošdavo laiko atsipūsti nuo vaikymosi. Įdomu, kad žuvims duodant per daug maisto, jos su juo pradeda žaisti. Paragauja, išspjauna. Stebint akvariumą kas kart galima pamatyti vis naujų unikalių žuvų gyvenimo istorijų.

Katinai, kai vėsu arba šalta, renkasi šiltas vietas, todėl vasaros metu jie geriau drybsos ten kur grynas oras ar vėsu, o žiemą rinksis šiltas. Kadangi akvariumas buvo su dangčiu, o dangtyje dvi lempos, pats dangtis įšildavo. Kurgi nebus smagu ant tokio dangčio nusnūsti. Kraustydamasis akvariumą pardaviau ir tada pamačiau tai ko iki tol dar nebuvau matęs. Murka (katė) mėgdavo atbėgti, užšokti ant fotelio, o nuo jo ant akvariumo. Ir koks man netikėtumas buvo, kai ji atbėga, užšoka ant fotelio ir jau norėtų šokti ant akvariumo, bet akvariumo nėra… Ji pasimeta, pradeda uostinėti sau po kojomis ir nueina. Jei tai būtų tik vienas kartas, tai dar būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau tokia scena kartojosi dvi ar tris dienas, bent keletą kartų per dieną… Akivaizdu, kad gyvūnai irgi turi įpročius, kaip ir žmonės, kurie yra tiek gerai nušlifuoti, kad daromi be sąmoningų pastangų.

Kai kurie katinai ypač smalsūs ir landūs. Jeigu tik ką nors šlaminu būtinai prisistato Juodis (katinas) ir taikosi žaisliuką nugvelbti. Dažniausiai pavyksta, kai to nematau.  O landumas didžiausias, jei tik atsiveria koks naujas plyšys, būtinai reikia jį išbandyti.

Dar žaisdavau su katinu prie pagaliuko pririšta pele. Smagu, ją suki palei žemę, katinas bando pagauti. O grindys tai slidžios, pagauti sunku. Po tokių gaudynių katinas atsigula ir kažką mąsto. Ir jau sekantį kartą jam lengviau pagauti, o man sunkiau išsisukti. Iš pradžių būdavo lengva katiną vaikyti, tačiau po kelių jo apmąstymų, jau nesunkiai pagaudavo. Tokius katinų apmąstymus galima stebėti labai dažnai, ypač kai jiems jiems kas nors nepasiseka, atsitrenkia ar nukrenta. Labai panašu į žmones, jie irgi susimąsto, kai kas nors stringa.

Kai kurie katinai ypatingai atsargiai elgiasi su savo nagais žaisdami, jų net neišskleidžia ir stengiasi neapdraskyti. O juk atrodo, kad turėtų refleksai imti viršų, bet pasirodo ne, refleksus pažaboti jie moka su tam tikromis išimtimis. Tiesa kaip ir žmonėms, sunkiausia su refleksais, kai yra baimės.

Ar jūs kada nors matėt gamtoje purvinus gyvūnus? Turiu galvoje, ne kiemo kates, o laukinius. Mačiau lapių, kiškius, ežius, paukščiai, voveres, drugelius, vabalus. Visi jie buvo švarūs. Ką galėtų reikšti posakis „kaip kiaulė“? Bet kas gyvendamas tokiame tvarte kaip laikomos kiaulės bus purvinas nuo ausų iki kojų. Katės nuolatos išsilaižo, paukščiai iškedena plunksnas snapu, beždžionės viena kitai išrankioja šiukšles ir t.t. Tiesa yra išimčių, kuriems išsipurvinti naudinga, nes taip apsisaugo nuo karščio.

Tokius pastebėjimus būtų galima tęsti ir tęsti. Mano patirtys apie gyvūnus rodo, kad jie gali būti be galo meilūs, draugiški, ištikimi, išradingi, žaismingi, protingi, smalsūs ir t.t. Dar daugiau, jie turi savo įpročius, juos keičia, moka planuoti, tyrinėti, netgi suvaldyti instinktus. Kažko labai panašu į žmones, ar ne taip?

Mano požiūriu žmones ir kitus gyvūnus sieja labai įdomus reiškinys, ir jie ir mes vadovaujamės vertybėmis, tiesa – kiekvieno gyvūnų atstovo tas vertybių rinkinys kitoks. Vienų brandesnis, kitų tik užuomazgos. Ir nesvarbu, kad žuvies kūryba galbūt atrodo primityvi su žmogaus, tai vistiek kūryba, tai vistiek vertybės išraiška. Juk maži vaikai taip pat kuria ir nieko tokio, kad tai daro netobulai. Kai kurių vertybių mes galime net ir patys mokytis iš gyvūnų kaip jie sugeba jas iškleisti. Be abejonės yra ir ydų, tiek pas žmones, tiek pas gyvūnus. Tačiau kvailoka yra nurašyti ydas su etiketę, kad tai „gyvuliškumas“, o visa kas gera, tai neva išskirtinai žmogaus nuopelnai ir jo savybės. Deja ne.

Manau visus žmones nepriklausomai nuo rasės, tautybės, orientacijos, kitų savybių, ir gyvūnus, vienija vertybės, kurių mokomės vieni iš kitų. Be abejo ydos irgi paplitusios, tačiau matau gyvais pavyzdžiais, kad jas mažinti stengiasi ir žmonės ir gyvūnai.

Tyrinėjimai , , ,

Valgymo tempas

2009-06-16

sushi

Kartą pastebėjęs, kad valgau greitai, nusprendžiau sulėtinti tempą ir kaip prie to pripratau, nes tai gerokai maloniau.

Iškėliau hipotezę, kad valgymo skubėjimas sukelia organizmo įtampą. Jeigu skubi, vadinasi yra pavojus, kad maistą atims. Paprasta, bet geležinė fizinio kūno logika. Tačiau, jei tik tempas sulėtinamas, apima ramybė. Kūnas mano, kad niekas nesikėsina į maistą, juk valgai ramiai, vadinasi esi saugus, ir reaguoja atsipalaiduodamas - juk viskas gerai.

Įpratus prie lėtesnio tempo, jei kokį kartą per skubėjimą visgi valgau greitai, tai po to skrandis apie tai duoda žinoti - jam nepatiko.

Po metų kitų vienas žmogus pasakė įdomų pastebėjimą. Anot jo, stambūs žmonės valgo labai greitai. Pradėjau stebėti. Na ir tikrai. Nemačiau nei vieno stambaus žmogaus, kuris valgytų ramiu, lėtu tempu. Su vidutinio ar smulkesnio sudėjimo žmonėmis yra įvairiai, jie valgo įvairiai.

Gal ramus valgymo tempas yra svorio numetimo raktas? Gal kas bandėt? Sotumas paprastai kiek vėluoja, antraip nebūtų persivalgymo sąvokos. Jeigu valgoma greitai, elementariai persivalgoma, nes nesijaučia ribos tarp alkio ir sotumo jausmo, o kūnui stresas ir pradeda kaupti lašinius, juk maistą gali atimti.

Na ir dar yra vienas nepatogumas jeigu valgoma su kažkuo ir tie žmonės turi laukti. Kūnui stresas, nes reikia skubėti. Šiuo atžvilgiu vienam valgyti kartais gerokai sveikiau.

Gal neverta skubėti pavalgyti ir taip taupyti vos kelias minutes savo sveikatos sąskaita?

Tyrinėjimai , ,

Kaip nubrėžti ribas?

2009-06-08

generalist, specialistKai tik mintys pakrypsta apie saviugdos subalansavimą, susiduriu su keliomis problemomis, kurias čia aptarsiu. Jų yra ir daugiau, bet apie kitas kitą kart.

Pirmoji - tai informacijos perteklius. Jos gerokai daugiau nei įmanoma įsisavinti, o tobulėti reikia nuolat, atnaujinti, plėsti ir gilinti žinias. Saviugda reikalinga visur, kad ir ką beveiktume. Paimsiu kaip pavyzdį savo profesinę sritį, programinės įrangos kūrimą. Jeigu prieš 10 metų dar buvo įmanoma daugiau ar mažiau peržvelgti viską, sekti kas susieta su konkrečiu objektu, tai dabar neįmanoma, knygos kepamos konvejeriu, o blogai, forumai, konferencijos ir grupės kasdien pasipildo daugiau įrašu, nei užtektų laiko per parą juos peržiūrėti. Ši problema dalinai sprendžiama atsirenkant tik kokybišką informaciją, bet akivaizdu, kad net ir tokios per daug, vadinasi reikia dar griežtesnių apribojimų.

Antroji problema - kyla profesiniai reikalavimai. Vis labiau norima, kad kompetencija būtų kuo platesnė ir ne šiaip bendro pobūdžio, bet gili. Esmė paprasta, jeigu yra grupinė veikla, ji turi daug vaidmenų. Tuomet geriau samdyti mažiau žmonių, bet pajėgių veikti keliuose skirtinguose vaidmenyse. Ko gero dabar jau tik labai retais atvejais vienas žmogus dirba viename vaidmenyje, nors pagal darbo sutartį – vaidmuo visada vienas. Kodėl? Pavyzdžiui žinau, kad tokia situacija jau senai yra akademinėje veikloje, kur dėstytojai dirba labai įvairaus pobūdžio darbus: dėsto, rašo straipsnius ir metodinę medžiagą, prižiūri laboratorijas, atlieka mokslinius tyrimus, dalyvauja akademinėje veikloje t.t. Ir taip daug kur. Kaip gi visur suspėti? Bent man akivaizdu, kad žmogus visko mokėti negali. Neesu prieš pastangas, visad linkęs labai stengtis, bėda atsiranda tada, kai tam nesimato protingų ribų.

Trečioji problema dar gilesnė. Kalbėjome apie profesiją ir tuo gyvenimas nesibaigia ir manau, kad neturėtų. Yra kitų ne ką mažesnių žmogiškų pareigų– šeima, sveikata ir t.t. Visa tai tiesiog būtina subalansuoti. Kiek stebiu vyresnius, pastebiu, kad jie bando viską subalansuoti ir tai daro sveikomis priemonėmis. Pavyzdžiui jie labai nuoširdžiai dirba, kai dirba, ir labai nuoširdžiai nedirba, kai nedirba.

Mano asmeninė problema, kad turiu labai plataus spektro profesinių patirčių, dirbau viskuo: analitiku, architektu, programuotoju, testuotoju ir t.t. Naudojau dešimtis įvairiausių įrankių ir technologijų. Ir jeigu žiūrėti koks yra rezultatas – mano patirtys plačios, tačiau žinios visose technologijos ar srityse negilios. Tiek įvairių patirčių sukaupus, jau dažnai iš anksto tiesiog žinau kur iškils problemos, kam reikės daug pastangų derinti, kur bus prastovų, kitų problemų, kokios sąsajos egzistuoja tarp etapų ir dar daug visko. Pramokau įžvelgti busimas rizikas. Ir visas tas pojūtis yra gerokai ankščiau nei problemos pradeda lysti. Keistas tas jausmas, kai nuojautos ir mintys pasitvirtina.

Pasirodo šią problemą sprendžia daug žmonių, nors dažniau priešingai – tie žmonės yra geri vienos srities specialistai, tačiau jaučia spaudimą apsimokyti plačiau.

Gal pradėsiu nuo sąvokų.

specialistIš paveikslėlio matome du kraštutinumus arba tiesiog priešybes:

  1. Specialistas – turintis labai gilias, koncentruotas vienos srities žinias, labai mažai nutuokiantis apie kitas ir nelabai suprantantis ryšių su jomis;
  2. Generalistas (kaip lietuviškai?) – turintis plataus spektro žinias, suprantantis sąryšius tarp jų, tačiau visose srityje žinios negilios, netgi paviršutiniškos ar tik pagrindai;

Sprendimas teoriškai atrodo visai paprastai – tapti „generalizing specialist“ t.y. viename ar keliuose kontekstuose būti specialistu – išmanyti labai gerai, o kitose generalistu, turėti supratimą ir suprasti sąryšius, kad esant reikalui galima būtų atlikti užduotis ir tose srityse. Tai bandymas optimizuoti kraštutinumus sujungiant į vieną visumą. Man tai visai patinka, nes mėgstu, kai kraštutinumai apjungiami ir taip subalansuojami, neatsisakant nei vieno iš jų. Be to, tai atitinka pastangų dėsnį, apie kurį jau rašiau – gerai įsigilinus į vieną ar kelias sritis, tampant jų specialistų – žymiai pagerės gretimų sričių supratimas. Ir galiausiai, tai nėra nieko revoliuciško, tiesiog nubrėžiamos ribos ir nustatomi prioritetai.

Galvojau kokia gali būti mano specializacija ir kol kas apsistosiu ties trimis. Galbūt per daug, galbūt užtektų vienos, galbūt dar jas keisiu, bet man jos atrodo labai svarbūs:

Problemų sprendimas su Zend Framework. Kadangi dirbau ir su PHP ir su ASP.NET, .NET, turiu apsispręsti kurią kryptį rinktis. Jie saviti ir žavūs, tačiau kol kas apsistoju ties PHP. Galbūt vėliau persigalvosiu, matysim. PHP jau subrendo, dabar bus tik šlifavimai ir niekas iš esmės nesikeis. Šiuo metu ir ateityje lems karkasas. Man atrodo, kad didžiausia perspektyva yra ZF, nes jį daro tie, kurie suinteresuoti, kad PHP būtų naudojama, o turėdami konkurentų jie priversti pasitempti. To rezultate puiki dokumentacija, yra knygų ir daugybė kitokios informacijos. ZF pats savaime neįdomus, tačiau jei žiūrėti iš perspektyvos - kaip išspręsti vieną ar kitą problemą – darosi įdomu. Be to, jį galima naudoti kaip trečios šalies biblioteką beveik bet kokiame kitame projekte, todėl esant reikalui galėčiau jį naudoti ir nesvarbu, kad projektas bus darytas su kažkuo kitu, nebent ten PHP4. Ši specializacija labai glaudžiai siejasi su PHP5+, test unitais, duomenų bazėmis ir t.t. Vadinasi pastangos užkabins ir jas.

Rašyti gerai. Tai gili mintis, nors nežinau ar tai galima vadinti specializacija. Norint parašyti kokybišką kodą reikia tikrai daug patirties, žinių, įgūdžių, įpročių. Seniau man didelis džiaugsmas būdavo, kai parašydavau ir veikdavo, tačiau kuo toliau tuo mažiau tai teikia džiaugsmo, jeigu netenkina kodo kokybė. Kitaip tariant norisi subalansuoti tai ką darau su tuo kaip tą darau. Čia gali padėti „design patterns“, kokybiško kodo nagrinėjimas, susipažinimas su „best practices“, vardinimo bei komentavimo taisyklės ir t.t. Tikrai yra ką veikti.

Padedantys įrankiai. Įvaizduokite, kad ketinate ruošti pietus šeimai, tačiau kai kurių įrankių trūksta, kai kurių dar nemokate naudoti – jie guli neišpakuoti dėžėse, o kiti neparengti darbui –kriauklėje. Tai būtų didelis vargas, nors ir būtumėt maisto ruošimo guru. Taip ir mano profesijoje, įrankius padedančius spręsti įvairias pasikartojančias problemas reikia laikyti geroje parengtyje, ieškoti efektyvesnių, stengtis panaudoti turimus optimaliau, įsigilinti į jų galimybes: tai derinimo priemonės, redaktorius, įskiepiai, serverio apkrovimo stebėjimas, sinchronizavimo priemonės, paieškos užklausų įgūdžiai, naudingi informacijos šaltiniai, elektroninių knygų biblioteka ir t.t.

Šios specializacijos eksperimentinės. Vėliau parašysiu kaip sekasi jas įgyti.

Informacijos šaltiniai:

Eksperimentai , , , ,