Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Paliesti

Parašysiu kelias mintis apie prisilietimus. Ne apie fizinius, bet apie tuos, kurie paliečia pačią giliausią ir jautriausią mūsų dalį.

Kai kurie žmonės, patirtys, mintys ar įvykiai paliečia pačias giliausias sielos stygas. Jos ima groti. Ne taip jau senai man pasidarė akivaizdu, kad šiais atvejais viduje vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Tam kad jie įvyktų, būtina sustoti ir tiesiog paklausyti tos muzikos. Tiesiog sustoti ir paklausyti.

Sunku iš tikro pasakyti koks tai jausmas, galėčiau išskirti vos vieną kitą požymį ir tai labai miglotai:

1. Visas dėmesys kažkur susitelkia, kartais net akys pasidaro stiklinės ir aplinkui nieko nebepastebiu, tarsi susiliečiau su vyksmu, kuriame dalyvauju. Jokių minčių, tiesiog intensyvus dėmesingumas. Kartais vaizdas pasidaro nepaprastai ryškus, tačiau garsas tarsi dingsta. Lyg bandyčiau situaciją nufilmuoti kažkokia vidine kamera. Tokiais atvejais žmonės instinktyviai būtinai paklausia: apie ką taip susimastei?
2. Tai trunka tam tikrą laiko tarpą, keletą ar keliolika sekundžių, galbūt net minutes. Kartais būna taip, kad dėmesys vis grįžta ir grįžta prie to potyrio;
3. Tai ką patiriu atrodo labai svarbu ir prasminga, nors kartais ir nelabai aišku kodėl.

Manau dar reiktų įvesti laipsnį, kiek labai paliečia. Nes gali būti pastovūs prisilietimai, bet negilūs. Tačiau gali būti vienkartiniai, tačiau sukrečiančiai gilūs.

Be abejonės paliečia ne bet kas. Tikriausiai tai labai priklauso nuo to kaip žmogus gyvena ir ką vertina. Tai kas paliečia manąsias, kitiems gali atrodyti nereikšminga ir neverta dėmesio. Ir atvirkščiai. O jei kažkas jau kartą palietė, tai nėra jokios garantijos kad palies ir antrą kartą, tai neprivalo tęstis amžinai. Viskas kas žemiška iš esmės yra laikina. Kad ir ką nuostabaus rastume gyvenime, tai neprivalo tęstis visą gyvenimą, galbūt tęsis, bet neprivalo.

Man kyla klausimas, ar galime mes savo žodžiais paliesti kitus, per patarimus ar rekomendacijas? Mano patirtis rodo, kad beveik neįmanoma. Pernelyg dažnai tokie pašnekesiai suprantami visiškai kitaip, iš viso nesuprantami arba paprasčiausiai ignoruojami. Visi žmonės kurie iš tikro mane palietė, dažniausiai tai padarė netyčia, nei patys to nesuprasdami. Pasakė kokį nors komentarą, kažkaip pasielgė ir t.t. Labai retais atvejais, kai kurie prisipažįsta, kad juos paliečiau.

Leistis

Jeigu žiūrėti detaliau kas vyksta tuomet, kai kažkas paliečia, visada yra konkretus kontekstas ir įvykis. Kaip suprantu, tuo metu įgyjame kažkokį patirties fragmentą, kuris mums be galo svarbus. Tas fragmentas pradeda integruotis su mūsų esme ir jam pavyksta tiek, kiek mes leidžiamės. Jis nusėda mumyse taip giliai, kiek jam pajėgiame atsiverti. Jeigu naujasis patirties fragmentas apsijungia su kitu ar kitais patirčių fragmentais, jų susijungimo metu gimsta nauji suvokimai. Jeigu fragmentui dar nėra su kuo apsijungti, tuomet mes tiesiog patiriame, kaip fragmentas giliai nusėda ir tampa mūsų dalimi.  Vieni suvokimai tampa mūsų dalimi, mes tiesiog pradedame gyventi pagal juos natūraliai, o kiti ateina ir nueina, nei paliečia, nei nusėda.

Yra daugybė patarimų, rekomendacijų ar tiesiog nuostabių pavyzdžių kaip neva reikėtų elgtis ar gyventi. To galima rasti visur: knygose, filmuose, kalbant su žmonėmis ir visur kur tik prisidėjo žmogus. Dažnai netgi aiškinama, kad ši knyga ar seminaras padarys revoliuciją, jūs tapsite visai kitas žmogus, nuo šiol gyvenimas bus neatpažįstamai pakitęs… Pažystama? Kiek tokių rekomendacijų ar knygų perskaitėte? Ir kaip labai viskas pasikeitė? Esu tikras kad viena kita mintis ir tikrai jus palietė, padarė gyvenimą šiek tiek kitokiu, bet toli gražu ne 180 laipsnių ir tikrai ne visose srityse. O priežastis paprasta, jeigu svetima sistema sužavėjo ar labai patiko, tačiau ji nenusėdo pakankamai giliai, neįmanoma, kad ja pradėsite gyventi. O jei nepalietė, tai galbūt prieštaravo jūsų vertybėms arba jūs paprasčiausiai neturit tam tikros patirties, kuri būtina, kad suvoktumėt tikrąją esmę. Kartais atrodo lyg viskas aišku ir suprantama, netgi galima pritarti, kad protingai visai skamba ir tikriausiai būtų gerai taip gyventi, bet to nedarom. Kad suvokimai, mintis ar idėjos pradėtų daryti mums įtaka, jos turi tapti mūsų dalimi.

Kiek matau, labai paliečia ir įsirėžia tai ką mes nuolat darome, ties kuo koncentruojamės. Ankščiau ar vėliau patirčių susikaupia tiek, kad pradeda gimti suvokimai, kurių iki tol neturėjome. Jie gimsta iš vidaus, kai kurie nusėda giliau, kiti mažiau. Naujoje srityje labai svarbu tiesiog veikti, kaupti patirtis, taip kuriamas pagrindas iš patirčių. O suvokimai pradeda atsirasti eigoje, kai jau tas pagrindas susiformuoja. Kai kurios mintys iš viso neturi šansų nusėsti, net jei jos atrodo genialiai. Nėra patirties, kuri leistų pajausti suvokimo prasmę ar tos vertybės mums svetimos.

Jeigu kažkas paliečia, tačiau nepaliekama erdvės ir laiko tam nusėsti, greičiausiai tai netaps mūsų dalimi. Mano dažnos klaidos būdavo manyti, kad pagalvosiu apie tai vėliau arba, kad reikia užsirašyti detalesniam apmąstymui, arba tiesiog perėjimas prie kitų minčių ar veiklos. Tuomet tarsi užsiblokuoja durys patirimui ir jis neturi jokių šansų nusėsti. Dabar jau visad pristabdau tempą ir tiesiog leidžiu sau giliau išgyventi tai ką jaučiu.

Dar nežinau atsakymo į klausimą kaip gi atsivert, žinau tik tiek, kad tai kas nepalietė - nusėsti šansų neturi. Jei palietė - vadinasi nusės, tačiau klausimas - kaip giliai… Ir jeigu mus kas nors bando paliesti, mes galime tam leistis arba galime neleisti. Tai laisvas pasirinkimas.

Tyrinėjimai dėmesys, integracija, mokymasis, patirtis, suvokimai