Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Galima mėginti atrasti, sukurti arba naudoti vieną tobulą, išbaigtą planavimo metodiką visiems gyvenimo atvejams. Tačiau mano patirtis rodo, kad toks metodas yra griozdiškas ir jo priežiūra suryja didelius pastangų ir laiko rezervus. Ir tai vien tik tam, kad ta sistema būtų gyvybinga ir prižiūrėta, ji kaip įrankis pradeda reikalauti laiko sau. Man norisi daryti paprasčiau, naudoti tai kas konkrečiu momentu ir konkrečiame kontekste veikia geriau bei lanksčiau ir atsitraukti nuo tų metodų, kurie paprasčiausiai tuo metu nieko neduoda arba tik dar labiau supainioja.

Šiuo įrašu pabandysiu pateikti būdą, kaip galima visai lengvai tvarkytis su labai komplikuotomis sritimis. Ypač komplikuotas sritis galima atpažinti pagal tokius požymius:

1. Be galo daug detalių, jos tarpusavyje labai susietos;
2. Tam, kad atlikti didesnę užduotį, tenka ją suskaidyti į mažesnes, o pastarąsias į dar mažesnes ir taip vis gilyn ir gilyn. Dažnai atrodo, kad sprendžiama problema su pirmine jau net tiesioginio ryšio neturi;
3. Jei reikia po dienos ar kelių įsijungti į tokią sritį yra be galo sunku, nes viskas paprasčiausiai išgaruoja iš galvos, tenka žiūrinėtis kas buvo daryta ir prisiminti;
4. Įkvėpimą labai sunku prisivilioti, nes srities komplikuotumas toks didelis, kad joks lengvumo pojūtis žvelgiant į sprendžiamą užduotį tikrai neužlieja;
5. Labai dažnai tenka apmąstyti ar tik ko nors nepamiršau;
6. Reikia labai daug tikrinti. Ar tikrai viskas gerai gavosi? Ar tikrai taip reikėjo? Ar tikrai su ši problema jau išspręsta? O gal dar kažko trūksta? Ir t.t.;
7. Sričiai skiriama labai daug dėmesio, pastangų, priežiūros ir laiko.

Ar atpažinote kokią nors sritį, kurioje jaučiatės panašiai? Tai galėtų būti įvairūs projektai, galbūt kažkas susieta su mokslais ar tiesiog darbu. Galbūt net kažkokie asmeninio gyvenimo aspektai. Mano gyvenime visada yra bent viena tokia komplikuota sritis, būna kad ir kelios. Ne visad jos vienodo intensyvumo, būna ir atokvėpių. Blogiau būna tada, kai žmogui visas jo gyvenimas atrodo būtent toks, o ne kažkokia sritis. Tikriausiai ir tada šis būdas galėtų kažkiek padėti.

Dabar apie sprendimą. Jo esmė gana paprasta. Vienai komplikuotai sričiai sukuriame vieną sąrašą. Pradžiai jis bus tuščias. Ir pradedame jį naudoti štai tokia eiga:

1. Ką dabar daryti? Užrašome užduotį, kurią reikia atlikti šiuo metu. Rašome ne tai koks turi būti rezultatas, bet ką konkrečiai reikia padaryti kad gautumėte norimą rezultatą. Šį skirtumą reikia labai gerai suprasti;
2. Skaldom. Jeigu užduotis atrodo per didelė, tuomet ją triname ir vietoj jos rašome dvi, tris ar daugiau mažesnių, kurias padarius bus atlikta nutrinta užduotis. Per didelė užduotį laikau tokią, kuri reikalauja daugiau laiko nei valanda ar dvi (tai subjektyvu) arba, kai galvoje reikia išlaikyti pernelyg daug sąsajų su kitomis užduotimis, kas labai vargina. Jei sunku tą padaryti, gali būti, kad kažkokių duomenų dar trūksta ar reikia pasitikslinti. Užduotis turėtų būti tokia, kuri aiški, sukelia paprastumo jausmą ir galite lengvai jos imtis;
3. Darom. Jeigu jau turime aiškiai suformuluotas dvi, tris, galbūt penkias užduotėles, kurios jau neatrodo bauginančiai komplikuotos, imame pačią pirmą ir darome kol padarome. Eigoje jei reikia, įrašome naujas užduotis į sąrašą, kad jų nereiktų laikyti galvoje ir būtume ramūs, kad nepamiršime. Paprastai būna, kad bedarant vieną užduotį, kyla minčių ką dar reikės padaryti, kad visi galai susieitų;
4. Fiksuojame. Atlikę užduotį, ją sąraše perbraukiame, bet neištriname;
5. Peržiūra. Patikrinam sąrašą, ar juo galime ir toliau vadovautis. Jei ne, tai pastumdom bei pakoreguojam;
6. Iš naujo. Jei užduočių neliko, grįžtame į pirmą punktą, jei dar yra, tada grįžtam į antrą ar trečią, priklausomai nuo situacijos.

Galima sakyti, kad gausime kažką panašaus į veiklos protokolą. Tokio sąrašo pavyzdys užpildytas Loren Ipsum simboliais galėtų atrodyti maždaug taip:

Realaus sąrašo nepateikiu, nes tai būtų per daug asmeniška. Viršuje turime srities pavadinimą. Pilkos pastraipos yra jau atliktos užduotys. Juodos pastraipos - tai ką dabar reikia padaryti. Pirma juoda pastraipa po pilkų yra ta užduotis, kurios reikia imtis pirmiausia, būtent dabar. Toks sąrašas gali pildytis be galo.

Pliusai, kuriuos pajutau pradėjęs tokią metodiką naudotis buvo akivaizdūs ir labai džiuginantys.

Pirma. Nueidamas nuo tokios srities galiu sau leisti pamiršti ką dariau ir pilnai atsiduoti kitoms. Nes dabar žinau, kad grįžęs prie šios srities galėsiu peržvelgti sąrašą darbų, kuriuos dariau ir gana greitai prisiminiu kas buvo padaryta, kur sustojau ir netgi ką konkrečiai turiu daryti toliau. Vadinasi nebegaištamas laikas įsijungimui į darbą. Tą pačią minutę kai tik grįžtu prie šios srities, galiu iš karto tęsti darbus nuo tos vietos kur jie buvo baigti.

Antra. Žymiai mažiau streso ir baimės ką nors pamiršti. Kai užsirašau konkrečias aiškias užduotis, jas daug lengviau atlikti, nei kai jos tupi kažkur sąmonės kamputyje kaip neapibrėžtas darinys. Dar daugiau, šios užduotėlės jau yra paskaidytos, todėl jos lengviau įveikiamos, nei galvojant vien tik apie norimą rezultatą.

Trečia. Išlieka istorija veiksmų, kas apskritai toje srityje buvo daryta. Ją galima peržiūrėti įvairiausiais tikslais. Pavyzdžiui ieškant pasikartojančių problemų, jei norėtumėt pagerinti veiklą. Taip pat gali padėti, jei dėl kokių nors priežasčių prisireikė atkasti ką gi jūs veikėt per tam tikrą laikotarpį. Žinoma, gali būti, kad ta istorija ir nebus panaudota, bet ji čia tik pasekmė pačios metodikos, o ne tikslas.

Ketvirta. Darbas tampa labiau optimalus pradžiai paskyrus šiek tiek dėmesio konkrečiai apgalvojant koks kitas mano žingsnis, ką konkrečiai toliau daryti ir turint patį paprasčiausią kelių žingsnių minimalų planą. To dažnai pilnai pakanka.

Penkta. Gerokai sumažėja vilkinimo, nes užduotis pradedama daryti tik tada, kai ji aiškiai ir įveikiamai suformuluojama. Apie vilkinimo priežastis jau rašiau, būtent ten aprašytais pastebėjimais ši metodika ir pagrįsta.

Bandžiau rašyti į  sąsiuvinį, tačiau jis truputi nepatogus tuo, kad neišeina užduočių pastumdyti. Tada tenka braukti net ir tas, kurios nebuvo padarytos ir perrašyti jas kitaip. Žinoma, nedarytų užduočių perbraukymas galėtų skirtis. Sąsiuvinis gerai, jeigu po ranka nėra kompiuterio.

Kol kas naudoju MS Word, pavyzdys irgi iš ten. Jei prie to paties sąrašo reikia prieiti iš kelių vietų, gali tikti ir tokios sistemos kaip Springpad arba panaudoti kokią nors katalogų sinchronizavimo programą. Priemonė čia labai didelio skirtumo neturi, svarbu kaip ja naudojamasi.

Ar darot ką nors panašaus?

Tyrinėjimai kaip nepamiršti, planavimas, užduočių formulavimas, vilkinimas

Paliesti

Parašysiu kelias mintis apie prisilietimus. Ne apie fizinius, bet apie tuos, kurie paliečia pačią giliausią ir jautriausią mūsų dalį.

Kai kurie žmonės, patirtys, mintys ar įvykiai paliečia pačias giliausias sielos stygas. Jos ima groti. Ne taip jau senai man pasidarė akivaizdu, kad šiais atvejais viduje vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Tam kad jie įvyktų, būtina sustoti ir tiesiog paklausyti tos muzikos. Tiesiog sustoti ir paklausyti.

Sunku iš tikro pasakyti koks tai jausmas, galėčiau išskirti vos vieną kitą požymį ir tai labai miglotai:

1. Visas dėmesys kažkur susitelkia, kartais net akys pasidaro stiklinės ir aplinkui nieko nebepastebiu, tarsi susiliečiau su vyksmu, kuriame dalyvauju. Jokių minčių, tiesiog intensyvus dėmesingumas. Kartais vaizdas pasidaro nepaprastai ryškus, tačiau garsas tarsi dingsta. Lyg bandyčiau situaciją nufilmuoti kažkokia vidine kamera. Tokiais atvejais žmonės instinktyviai būtinai paklausia: apie ką taip susimastei?
2. Tai trunka tam tikrą laiko tarpą, keletą ar keliolika sekundžių, galbūt net minutes. Kartais būna taip, kad dėmesys vis grįžta ir grįžta prie to potyrio;
3. Tai ką patiriu atrodo labai svarbu ir prasminga, nors kartais ir nelabai aišku kodėl.

Manau dar reiktų įvesti laipsnį, kiek labai paliečia. Nes gali būti pastovūs prisilietimai, bet negilūs. Tačiau gali būti vienkartiniai, tačiau sukrečiančiai gilūs.

Be abejonės paliečia ne bet kas. Tikriausiai tai labai priklauso nuo to kaip žmogus gyvena ir ką vertina. Tai kas paliečia manąsias, kitiems gali atrodyti nereikšminga ir neverta dėmesio. Ir atvirkščiai. O jei kažkas jau kartą palietė, tai nėra jokios garantijos kad palies ir antrą kartą, tai neprivalo tęstis amžinai. Viskas kas žemiška iš esmės yra laikina. Kad ir ką nuostabaus rastume gyvenime, tai neprivalo tęstis visą gyvenimą, galbūt tęsis, bet neprivalo.

Man kyla klausimas, ar galime mes savo žodžiais paliesti kitus, per patarimus ar rekomendacijas? Mano patirtis rodo, kad beveik neįmanoma. Pernelyg dažnai tokie pašnekesiai suprantami visiškai kitaip, iš viso nesuprantami arba paprasčiausiai ignoruojami. Visi žmonės kurie iš tikro mane palietė, dažniausiai tai padarė netyčia, nei patys to nesuprasdami. Pasakė kokį nors komentarą, kažkaip pasielgė ir t.t. Labai retais atvejais, kai kurie prisipažįsta, kad juos paliečiau.

Leistis

Jeigu žiūrėti detaliau kas vyksta tuomet, kai kažkas paliečia, visada yra konkretus kontekstas ir įvykis. Kaip suprantu, tuo metu įgyjame kažkokį patirties fragmentą, kuris mums be galo svarbus. Tas fragmentas pradeda integruotis su mūsų esme ir jam pavyksta tiek, kiek mes leidžiamės. Jis nusėda mumyse taip giliai, kiek jam pajėgiame atsiverti. Jeigu naujasis patirties fragmentas apsijungia su kitu ar kitais patirčių fragmentais, jų susijungimo metu gimsta nauji suvokimai. Jeigu fragmentui dar nėra su kuo apsijungti, tuomet mes tiesiog patiriame, kaip fragmentas giliai nusėda ir tampa mūsų dalimi.  Vieni suvokimai tampa mūsų dalimi, mes tiesiog pradedame gyventi pagal juos natūraliai, o kiti ateina ir nueina, nei paliečia, nei nusėda.

Yra daugybė patarimų, rekomendacijų ar tiesiog nuostabių pavyzdžių kaip neva reikėtų elgtis ar gyventi. To galima rasti visur: knygose, filmuose, kalbant su žmonėmis ir visur kur tik prisidėjo žmogus. Dažnai netgi aiškinama, kad ši knyga ar seminaras padarys revoliuciją, jūs tapsite visai kitas žmogus, nuo šiol gyvenimas bus neatpažįstamai pakitęs… Pažystama? Kiek tokių rekomendacijų ar knygų perskaitėte? Ir kaip labai viskas pasikeitė? Esu tikras kad viena kita mintis ir tikrai jus palietė, padarė gyvenimą šiek tiek kitokiu, bet toli gražu ne 180 laipsnių ir tikrai ne visose srityse. O priežastis paprasta, jeigu svetima sistema sužavėjo ar labai patiko, tačiau ji nenusėdo pakankamai giliai, neįmanoma, kad ja pradėsite gyventi. O jei nepalietė, tai galbūt prieštaravo jūsų vertybėms arba jūs paprasčiausiai neturit tam tikros patirties, kuri būtina, kad suvoktumėt tikrąją esmę. Kartais atrodo lyg viskas aišku ir suprantama, netgi galima pritarti, kad protingai visai skamba ir tikriausiai būtų gerai taip gyventi, bet to nedarom. Kad suvokimai, mintis ar idėjos pradėtų daryti mums įtaka, jos turi tapti mūsų dalimi.

Kiek matau, labai paliečia ir įsirėžia tai ką mes nuolat darome, ties kuo koncentruojamės. Ankščiau ar vėliau patirčių susikaupia tiek, kad pradeda gimti suvokimai, kurių iki tol neturėjome. Jie gimsta iš vidaus, kai kurie nusėda giliau, kiti mažiau. Naujoje srityje labai svarbu tiesiog veikti, kaupti patirtis, taip kuriamas pagrindas iš patirčių. O suvokimai pradeda atsirasti eigoje, kai jau tas pagrindas susiformuoja. Kai kurios mintys iš viso neturi šansų nusėsti, net jei jos atrodo genialiai. Nėra patirties, kuri leistų pajausti suvokimo prasmę ar tos vertybės mums svetimos.

Jeigu kažkas paliečia, tačiau nepaliekama erdvės ir laiko tam nusėsti, greičiausiai tai netaps mūsų dalimi. Mano dažnos klaidos būdavo manyti, kad pagalvosiu apie tai vėliau arba, kad reikia užsirašyti detalesniam apmąstymui, arba tiesiog perėjimas prie kitų minčių ar veiklos. Tuomet tarsi užsiblokuoja durys patirimui ir jis neturi jokių šansų nusėsti. Dabar jau visad pristabdau tempą ir tiesiog leidžiu sau giliau išgyventi tai ką jaučiu.

Dar nežinau atsakymo į klausimą kaip gi atsivert, žinau tik tiek, kad tai kas nepalietė - nusėsti šansų neturi. Jei palietė - vadinasi nusės, tačiau klausimas - kaip giliai… Ir jeigu mus kas nors bando paliesti, mes galime tam leistis arba galime neleisti. Tai laisvas pasirinkimas.

Tyrinėjimai dėmesys, integracija, mokymasis, patirtis, suvokimai