Sauliaus Sinkevičiaus blogas

Įstrigo vieno žmogaus pasakymas: jeigu peizažas nesikeičia, vadinasi niekur neini. Šią būseną įsivaizduoju maždaug taip, kaip atrodo nuotrauka. Esi nuėjęs dalį kelio ir ten kur esi, viskas pažystama, aišku, ramu ir saugu. Tai komfortabilus gyvenimas, reikia nedaug pastangų, kad jis tiesiog tęstųsi. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena smulkmena… Toks gyvenimas nuobodus. Bandant pažvelgti kas būtų einant keliu toliau, nieko nesimato ir žvelgti labai baisu, atrodo ten nuėjus ištiks visos įmanomos bėdos. Viduje vyksta kova. Vienai pusei labai baisu nežinomybė, ji bijo prarasti tai ką turi ir nenori rizikuoti. Jausmas toks, kad jei tik pajudėsi tolyn, visas pasaulis ims kliudyti, sunkumų našta parklupdys, o tai ką turi – bus atimta. Tačiau kita dalis sako, kad toks gyvenimas nusibodo, reikia judėti tolyn. Ši kova gali tęstis savaites, metų metus ar net visą likusį gyvenimą. Eiti baisu, tačiau pasilikti nesinori. Kartais žmonės laukia įkvėpimo, tinkamos progos, žmogaus, kuris šią sprendimo atsakomybę perimtų ar aplinkybių, kurios nepaliktų kitos išeities kaip tik pajudėti.

Kasdienybėje dažnai matau labai panašias situacijas. Nusprendžiame ką nors atlikti ar tiesiog turime pareigų. Prasideda vilkinimas. Norėdami atlikti darbą, turime žengti į nežinomybę, kurioje tarsi laukia visi įmanomi sunkumai ir daugybė kliūčių. Nesinori net pradėti. Tada žmogus ima daryti įvairiausius nereikšmingus darbelius. Apsitvarko butą, palaisto gėles, paskaito ką nors internete, pažiūri kokį nors filmą ir t.t. Neįtikėtina koks gali būti kūrybingas žmogus, kai jis vengia imtis veiklos. Vilkinimas tęsiasi tol, kol visi laiko rezervai išeikvojami, o pats esi prispaustas ir darai ką reikia, antraip stipriai nukentėsi. Ir čia neretai nutinka keistas dalykas, atėjus momentui kada veiklą reikia nutraukti, pajunti, kad esi įsijautęs ir netgi visai noriai tęstum toliau, tačiau nebėra laiko.

Turėjau daug ypatingai sklandžių dienų, jų metu būdavo padaromi neįtikėtinai sudėtingi darbai ir jausdavausi puikiai. Praėjus daug laiko ir pamatęs tuos rezultatus, sunkiai atsistebiu kiek daug pastangų buvo įdėta ir kaip sunku būtų pakartoti. Tokias sklandžias dienas patiria daug kas, esu ne kartą girdėjęs kaip kiti stebisi, kad vakar padarė tiek daug, o šiandien net nesmagu kaip nesidaro. Juk turėjot tokių dienų?

Mane labiausiai domina kokie yra skiriamieji tų dienų bruožai, kuomet viskas vyksta tiesiog sklandžiai. Jas analizuodamas matau, kad sklandumas pasižymi nepaprastai dideliu susitelkimu ties tuo ką darau, ties viena maža smulkmena, kuria tuo metu rūpinuosi. Ne ties projektu, ne ties darbu, ne ties gyvenimo tikslais, ne ties rezultatu, o ties viena mažyte smulkmena. Kai tik ji padaroma, tuomet vyksta betarpiškas perėjimas prie kitos smulkmenos. Visas procesas atrodo nepaprastai vientisas, tolydus ir išbaigtas, daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Sklandžios veiklos požymiai atrodo maždaug taip:

1. Didelis susitelkimas ties viena smulkmena, kurią tuo metų darau;
2. Visiškas tikrumas ir pasitikėjimas, kad atliekama smulkmena padaroma ir bus padaryta. Juk tai smulkmena;
3. Atlikus vieną smulkmeną betarpiškai parenku kitą ir pereinu prie jos;
4. Tikslo, krypties, ar tiesiog orientyrų turėjimas kur link reikia judėti;
5. Daromos tik tos smulkmenos, kurios veda link tikslo.

Tai pastebėjęs, pradėjau formuoti įprotį. Bandau suvokti koks kitas mažiausias žingsnis tiesiausiai artintų prie tikslo. Jeigu tas žingsnis mane gąsdina ar verčia jaustis nepatogiai, vadinasi jis per didelis. Tuomet jį skaldau į mažesnius. Skaldyti galima iki tol, kol žingsniai tampa nedalomi. Geriausia, jei tie žingsniai tampa juokingai paprasti ir labai lengvai atliekami. Taip atliekant smulkmeną po smulkmenos einame link tikslo, susitelkiame ties vienu lengvai įveikiamu darbeliu. Vilkinimo esmė – baimė nesusidoroti. Ir jeigu užduotis kurią dabar turiu padaryti yra juokingai paprasta, tai baimė išnyksta ir priežasties vilkinti nebelieka.

Ciklinis procesas atrodo maždaug taip:

Vilkinamos veiklos procesas. Užsibrėžiama pernelyg didelė užduotis. Ji atrodo sunki ir sukelia nemalonius pojūčius. Būtent todėl tuo metu imamės bet ko, kas yra lengviau už tai. Tiesa? Išvaistę dalį laiko ir jėgų rezervų, vis tiek grįžtame prie sprendimo imtis veiklos, nes tik pabaigus vilkinti, grįžta nemalonūs pojūčiai. Jie niekur nedingo. Tačiau jei ir šį kart nesugebame nustatyti sau pakankamai lengvos užduoties vedančios link tikslo, mes ir vėl pasijuntame nemaloniai ir vėl pradedame vilkinti. Ir taip pasaka be galo. Kartais valios pastangomis prisiverčiame imtis veiksmų, bet šis kelias manęs nedomina.

Sklandžios veiklos procesas. Užsibrėžiama lengva, komfortabiliai maža užduotis, artinanti prie tikslo. Tai sukelia gerus, malonius pojūčius ir mes imamės veikti. Atlikę pasijaučiame dar geriau, nes jau kai ką nuveikėme. Iš kart imamės kitos užduotėlės, pastaroji ir vėl sukelia teigiamus pojūčius. Procesas sukasi, gauname rezultatus, jaučiamės laimingi ir daug atlikę. Po tokios veiklos užplūsta malonaus nuovargio jausmas.

Labai sklandžiomis dienomis ypatingai gerai pavyksta parinkti tuos mažus žingsnelius, visi jie sukelia teigiamus pojūčius. Kitu atveju, kuo daugiau sunkesnių sprendimų, tuo daugiau procesas stringa ir pradeda priminti vilkinimą. Dažniausiai nėra visiško vilkinimo arba visiško sklandumo, o yra taip, kad dalį laiko vilkiname, bet kitą dalį darome sklandžiai. T.y. nėra „taip“ arba „ne“, tačiau yra „kiek labai“. Kai susitelkiame, jaučiamas lengvumas ir malonus sutelktumo jausmas. O laiko tarpas tarp sprendimo-veiksmų, ir veiksmų-sprendimo išnyksta. Didžiausias pavojus yra po sprendimo, nes jeigu sprendimas iššaukia neigiamas emocijas ir nemalonius jausmus, pradėsime vilkinti. Būtent todėl toks svarbus sprendimas, nuo jo priklauso ar užstrigsime ties nemaloniais pojūčiais ar pereisime į veikimą. Juk tame ir problema, tiesa?

Iš esmės, tikriausiai tereikia išsiugdyti įprotį, kuris leidžia greitai parinkti kitą pakankamai komfortabilų mažą žingsnį, kurį darysime ir tiesiog mėgaujamės jį atliekant, nes jį padaryti lengva.

Sakykit ką norit, tačiau ir čia yra gajūs mitai ar tiesiog vilkinimo šalinimo „sprendimai“, kurie paprasčiausiai neveikia arba veikia labai ribotai ir turi ypatingai nemalonių šalutinių poveikių. Pabandysiu vieną kitą suformuluoti. Esu juos išbandęs, man jie nepadeda. Ir paaiškinsiu kodėl.

Tai neveikia:

1. Draudimai. Draudimas sau užsiimti pašalinėmis veiklomis. Tam reikia neįtikėtinai daug valios pastangų. Įmanoma retkarčiais pasitelkti valią, tačiau tą daryti ištisai praktiškai neįmanoma. Valios atsargos pradeda sekti neįtikėtinu greičiu ir labai išvargina;
2. Pažadai. Rytoj tikrai imsiuos… nepadeda. Nesiimsim. Nepasitenkinimas savo neveiklumu turi išaugti iki milžiniškų aukštumų, kad įveiktų nemalonias emocijas, kai reikia imtis pernelyg sunkios užduoties. Taip nutinka pernelyg retai ir brangiai kainuoja. Net jei ir imamės veikti, po to veiksmo nepasitenkinimas nuslūgsta ir vėl prasideda vilkinimas;
3. Paskatinimai. Bandymas save paskatinti, pavyzdžiu: jeigu padarysiu „tai“, tada galėsiu sau leisti tą ar aną. Tai neveikia, nes mes iš savęs bandome atimti pasirinkimo laisvę, o tai baisiai nemalonu, nes žmogaus vienas prigimtinių poreikių žinoti, kad turi galimybę rinktis, o čia imi tai riboti;
4. Palaukti įkvėpimo. Ar iš anksto numanome kiek jo reiks laukt? Valandą, dvi, metus? Patirtis rodo, kad įkvėpimą prisivilioti geriausiai sekasi tiesiog veikiant, tada jis susidomi kuo čia užsiiminėju ir pats prisistato;
5. Pailsim. Bandymas pailsėti darant kažką pašalinio, nes jautiesi pavargęs. Paradoksas tame, kad pašalinės atsitiktinės veiklos tik dar labiau nuvargina, tai vyksta dėl to, kad dėmesys tada blaškomas. Ir kaip bebūtų keista, žmogus įsijautęs į veiklą, retai kada jaučiasi pavargęs. Todėl pailsėti yra tik vienas būdas – susitelkti;
6. Bandymas orientuotis į rezultatą. Atrodytų labai logiška, bet tiesa tame, kad kuo daugiau susitelki į rezultatą, tuo didesnį skirtumą matai tarp to kaip yra ir to, ko reikia. Tuomet visas kelias iki rezultato atrodo baisiai didelis ir gąsdinantis;
7. Prieskoniai. Tai labai paplitęs būdas. Žmonės įsijungią radiją, muziką, ką nors kramsnoja, gerią arbatą/kavą ar dar daro kažkokius papildomus veiksmus, kurie neva turėtų veiklą padaryti malonesne. Neesu prieš prieskonius, tačiau jų nauda iš tiesu yra nykstanti. Kai esu visiškai susitelkęs ties veiksmu, aplinkinių garsų beveik negirdžiu, alkio ir troškulio nejaučiu, pabendrauti su kuo nors tuo metu poreikio visiškai nejaučiu ir t.t. Tiesiog darau ką darau ir jaučiuosi puikiai.

Manau ir patys neveikiančių „sprendimų“ žinot daug ir esat išbandę. Galbūt pasidalinsit?

Iš tikro mes nedarome didelių darbų. Pavyzdžiui rašydamas šį įrašą, turėjau atlikti šimtus mažyčių darbelių. Kiekvienas iš jų buvo pakankamai lengvas, nors užtrukau net keletą valandų, kad išplėtočiau ir sudėliočiau mintis taip, kaip noriu. Pradžioje kilo mintis, po to užrašiau dar kelias mintis apie pagrindinę. Susiradau tinkamą nuotrauką, paruošiau ją ir įkėliau. Tada ėmiausi pirmos pastraipos. Po jos jau buvo aišku kokia bus antra. Vėliau prasidėjo tekstų fragmentų pastumdymai. Atėjus laikui miegot, darbus palikau. O iš ryto buvo lengva pradėti, nes pradėjau nuo mažų veiksmų, o ne su mintimi, kad „reikia pabaigti“. Pirmiausia įjungiau kompiuterį, atsidariau wordpress, prisiminiau kur baigiau, ėmiausi detalizuoti konkrečią mintį, ir štai – įkvėpiams pats atėjo, kilo minčių, kad verta nupiešti diagramą, parašyti apie neveikiančius sprendimus ir t.t. Jokio vilkinimo nebuvo, tiesiog sklandus procesas iš daugybės mažų, lengvų darbelių. Ir beje, labai malonus.

Daugiausiai laimės ir sėkmės patiriu tada, kai turiu didelius tikslus ir dirbu prie smulkmenų artinančių link tų tikslų. Galbūt tai ir yra buvimo čia ir dabar pamatai, kurie patikimi tiek trumpalaikėje, tiek ir ilgalaikėje distancijoje.

Tyrinėjimai atidėliojimas, čia ir dabar, delsimas, kaip siekti tikslo, procrastination, sklandumas, vilkinimas

Šį keistą efektą pastebėjau dar dešimtoje klasėje. Tuo metu įstojau į gimnaziją, pažymiai krito, o kartu ir entuziazmas.

Per pirmuosius kelis mėnesius naujoje mokykloje mokėmės Turbo Pascal kalbos. Labai paviršutiniškai. Ši kalba man buvo visiškai nauja, iki tol programuoti neteko. Turėjau ne tik suprasti apie ką kalba, bet ir pasivyti kitus. Besimokant mano galvoje kažkas įvyko, pradėjau suprasti. Ir man tai labai patiko. Laisvalaikiu ėmiausi kurti, aiškintis ir mokytis šios kalbos. Darydavau susigalvotas užduotėles ir tuo mėgaudavausi. Jei trumpiau – atradau aistrą. Ši aistra buvo tiek nuoširdi, kad daugiau sunkumų informatikoje neturėjau.

Kai tik naujas pomėgis tapo kasdieniniu, visi sunkumai su kitais dalykais baigėsi. Pažymiai visose srityse pakilo, o mokytis pasidarė gerokai lengviau. Tai palietė net tokias gyvenimo sritis, su kuriomis ryšį apčiuopti vos vos pavyksta. Kodėl taip nutiko? Juk logiška būtų, kad didelis susitelkimas vienoje srityje reiškia, kad mažiau dėmesio lieka kitoms. Lyg ir turėtų būti priešingai.

Įstojus į universitetą pirmasis kursas buvo labai sunkus. Antrą mėnesį nuo studijų pradžios nusprendžiau sportuoti aikido ir dariau tą labai nuoširdžiai. Įeidamas į salę palikdavau visus rūpesčius už durų ir visą save atiduodavau treniruotėms. Keista, bet efektas ir vėl suveikė. Mokslai tapo lengvesni, pažymiai pakilo. Nors kasdien treniruotėms ir kelionei iki jų bei atgal skirdavau apie dvi-trys valandas, kurias galėjau skirti mokslams.

Labai panašūs dalykai vyksta su vertybėmis. Jeigu daug dėmesio skiriu vienai kažkokiame konkrečiame kontekste, ankščiau ar vėliau pastebiu, kad ji pasklido po visas gyvenimo sritis, o jai artimos sustiprėjo. Pavyzdžiui skiriant atidų dėmesį tvarkai, didėja aiškumas, paprastumas, ramybė, tikrumas ir t.t. O pati tvarka pasklinda net ir galvoje, jausmuose, paliečia veiksmus. Šitas efektas veikia ir ydoms. Pavyzdžiui, jei tik pradedu nesistengti vienoje srityje, labai greitai pastebiu, kad jau ir dėl nieko stengtis nebesinori. Todėl esu nusprendęs, kad ir kas nutiktų, svarbiausia daryti tris dalykus: stengtis, stengtis ir stengtis.

Tai dėsnis. Jei sutelkiame savo pastangas ties konkrečiu objektu, konkrečiame kontekste, pastangų kokybė nuraibuliuoja per visas gyvenimo sritis, pirmiausia paliečiant artimiausias, labiausiai susietas. Tai vyksta palaipsniui, bet aišku viena, kuo labiau sutelktos pastangos ir kuo daugiau jėgų į jas įdėta, tuo raibuliai didesni. O raibuliavimas liaujasi tada, kuomet išnyksta pastangos. Raibuliai šiek tiek uždelsti, todėl pradėjus dėti pastangas, raibuliai pasijaučia ne iškart, tačiau ne iš kart išnyksta pastangoms nutrūkus.

Šis dėsnis gali veikti ir labai griaunančiai, ydos lygiai taip pat greitai sklinda kaip ir vertybės, jeigu dėsime į tai pastangas. Pavyzdžiui leidžiate sau „nekaltą“ melą? Labai greitai meluoti taps normalu ne tik kitiems, bet ir sau. Kas bus toliau? Net ir galvoti apie tai nesinori, nes aišku ir taip, painiavos ir sunkumų daugės, o geri dalykai trauksis. Tai kaip mes pasitelkiame šį dėsnį kasdienybėje, yra mūsų pačių pasirinkimas ir atsakomybė.

Būtent todėl aš buvau, esu ir būsiu už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų bent vieną tikrai nuoširdžią aistrą. Palaikau visus, kurie ją turi. Ir ne tiek svarbu kas tai, svarbu kad ten telkiasi žmogaus nuoširdžiausios pastangos. Nuoširdi aistra ne tik suteikia laimės, bet ir patempia kitas sritis. Tokie žmonės įkvepia, nes patys yra didžiuliai savo aistros entuziastai.

Dabar jau esu tikras, kad aistros, kuriai skiriama daug dėmesio turėjimas yra visuminės ilgalaikės laimės dedamoji.

Tyrinėjimai aistra, laimė, pastangos